Kam bus iššauti šiandien pergalės saliutai Maskvoje.

Minint Europos sostinių ir Sovietų Sąjungos miestų „didvyrių“ išvadavimo nuo fašizmo 75 metų jubiliejų,  Maskvoje jau driokstelėjo ar netrukus driokstelės 17 salvių.

Beje, dėl Vilniaus garbei skirto saliuto Lietuvos valdžia jau pareiškė protestą.

Maskvos kariuomenės tinklapis tvzvezda.ru įkėlė saliutų „išvaduotose“ sostinėse ir miesuose „didvyriuose“ grafiką. Ir čia mes matom ypatingą dėmesį Lietuvai.  Galim tikėtis net dviejų saliutų.

Kaunas netikėtai patapo vienu dviejų armijų nuožmiausių susidūrimo židinių, ir pateko į gražią kompaniją greta Bresto, Sevastopolio ir Odesos.

Tiesa, pateiktame rusų kariškių tinklapyje (žiūrėti žemiau), Kauno vieta Europos žemėlapyje kelia tam tikrų abejonių. Kaip ir Vilniaus…

Nepaisant to, sveikiname visus kauniečius. Saliutas įvyks Maskvoje šiandien 2019.08.01. Jūsų miesto prie Baltijos jūros garbei…

Kaip INVL Finasta mulkina būsimus pensininkus

Šių metų liepos 1 d. baigiasi terminas, kai visi Lietuvos gyventojai privalo galutinai apsispręsti dėl savo kaupimo pensijai būdų bei formos. Liko vos kelios dienos… Ta proga, savo rankoje laikau INVL lankstinuką. Vartau ir džiaugiuosi dėl paprastų Lietuvos žmonių. Superinės perspektyvos! O ką? Juk eiliniam žmogeliui po 25 metų staiga iš debesų prapliups banknotų lietus. Dabar gaunantiems vidutinį statistinį atlyginimą, kritulių kiekis sieks net 56160 Eur per capita (kiekvienam į kišenę)! Apie IT specialistus sostinėje , visokius taukais aptekusius paslaugų centrų darbuotojus, kurie jau dabar nebežino kaip ištaškyti uždirbtus pinigus, nė nekalbu. Aišku, pasiseks tik tiems, kurie nelinkę amžinai srėbti prarūgusį vandenį iš motušės Sodros surūdyjusios geldos ir pasirinks lankstinuke įvardintos kompanijos auksinį dubenėlį. Jei kas šio lankstinuko dar nematė arba nerado laiko gilintis, pasistengsiu padėti. Štai taip atrodo INVL Finasta apaštališkasis laiškas visiems sveiko proto Lietuvos žmonėms natūroje:

Nors jau matau, kaip galingai ošia alkana Lietuvos piliečių minia, susitvenkusi prie INVL būstinės pastato, aš pats asmeniškai dar neskubu šturmuoti kompanijos durų. O čia dar sesė Gritutė iš brolių Grimų pasakos nesiliauja man šnabždėti į ausį: „Negerk iš to sumauto auksinio dubenėlio, bo asiliuku pavirsi!“ Taigi, įsiklausęs į Gritutės  baimes, stačia galva panirstu į Finastos pasiūlymo analizę. Pirmiausia iškerpu labiausiai gundančią lankstinuko paveikslėlio dalį ir plačiai liaudžiai aiškinu, kas man ir Gritutei kelia didžiausią nerimą. Dar kartą pasikartosiu, esu linkęs susitapatinti tik su vidutiniu statistiniu samdomu darbuotoju, kuris taip vadinamame „regione“ šiuo metu vidutiniškai užkala apie 800 Eur į rankas. Kitų variantų nesvarstau.

Tai štai, pirmiausia, siūlau atkreipt dėmesį į markeriu pažymėtas formuluotes lankstinuke. Jų ekonominė prasmė skirtinga, nors kalbama apie tą patį. Skirtingai parinktas ir šrifto dydys, fono spalva. Lyg atsitiktinai antru numeriu pažymėtas tekstas labai sunkiai įskaitomas. O būtent jis ir atspindi žinutės esmę: „kiek nesukaupsit, jeigu nekaupsit“.

Kitaip tariant,  viršuje apie visokias netektis ir praradimus skelbiantis užrašas tėra eilinė lankstinuko kūrėjų gudrybė. Nes  jeigu nedalyvauju kaupimo sistemoje ir tuos pinigus panaudoju kelionėms, skanesniam valgiui arba vaistams, ar aš tikrai ką nors „prarandu“? Klausimas retorinis. Čia mes iš tiesų turim dvi skirtingas gyvenimo filosofijas: vienu atveju kaupiu geras emocijas čia  ir dabar, kitu atveju – atsisakau geresnio gyvenimo šiandien ir kaupiu senatvei INVL Finasta pensijų fonduose.

Kai jau išsiaiškinom, jog kompanija net ir mano paties kruvinu darbu uždirbtus pinigus nesikuklina priskirti savo veiklos nuopelnams,  gilinuosi toliau. 25 m. laikotarpis turi 300 mėnesių. Vidutinę mėnesinę algą „į rankas“  konvertavęs į mėnesinę algą  „ant popieriaus“, gaunu 1350 Eur. Dalį kaupiamai senatvės pensijai susimokėsiu pats –  3 proc. nuo algos bruto, o 1,5 proc. žada dovanoti valstybė. Mano mėnesinė įmoka į fondus tokiu atveju sudarys 60.75 Eur, kuriuos dauginu iš 300 mėnesių. Bendras rezultatas – 18225 Eur. Tai va. O man kompanija žada 56160 Eur. Nesueina galai, skirtumas beveik trisdešimt tūkstančių. Matyt, kažko nesuprantu… Toliau uostinėju iš katro galo tą skirtumą INVL ištrauks ir padės ant lėkštės.

Taigi,  lankstinuke siūlomą super dosnų atlygį kaupiantiems senatvei INVL grindžia dviem prielaidomis:

  1. Mano alga tvariai stiebsis po 5 proc. kasmet visą 25 m. laikotarpį.
  2. Kompanija iš visokių spekuliacijų su mano sukauptais pinigais finansų rinkose kiekvienais metais sugeneruos ne mažiau kaip 5 proc. metinio prieaugio.

Iškart griebiam jautį už ragų ir analizuojam pirmą prielaidą. Jei skaitėt A.Diuma knygą Grafas Montekristas, veikiausiai prisimenat tokį personažą Edmundą Dantesą, kuris surado Bordžijų giminės turtų skrynią kažkokioje oloje. Prieš atidarydamas dangtį jis užsimerkė, kad gink Dieve neapaktų nuo brangenybių spindesio. Žemiau pridedu savo sukurptą algų augimo lentelę pagal INVL Finasta.  Jau galit užsimerkti! Dar kartą pasikartosiu, pavyzdyje imu 800 Eur atlyginimą, kuris idealiai atitinka dabartinį Lietuvos vidurkį „į rankas“, o tada paskaičiuoju jo dydį po visų darbo mokesčių apjungimo reformos 2019 m. Kuo didesnė jūsų ateities alga popieriuje, tuo didesnė įmoka pensijai. Kuo didesnė įmoka pensijai, tuo daugiau „prarasit“, jei nekaupsite INVL. Dabar atsimerkit:

Žiūrim, ką mes čia turim. O turim štai ką: kasmet vidutinio lietuvio alga stiebsis įspūdingais tempais ir po 25  metų pasieks 4566 Eur (ant popieriaus). Tai 3,4 karto daugiau, negu mums dabar į sąskaitas perveda buhalteriai. Palyginimui  pateikiu Vokietijos algų augimo grafiką (paveikslėlis dešinėje) per pastaruosius 17 metus nuo pat Euro įvedimo. Liūdnas vaizdas…Vidutinio  vokiečio alga iki mokesčių 2000 metų pradžioje sudarė 2893 Eur./mėn, o 2016 m. – 3253 Eur./mėn. Neskaičiuojant infliacijos išaugo vos 12 proc. per visą laikotarpį arba vidutiniškai po 21 Eur per metus! Tūlas lietuvis tokio priedo savo kišenėje net nepajustų. Taigi,  galime pagrįstai didžiuotis. Po kelių dešimtmečių lietuviški atlyginimai savo dydžiu nušluostys nosį visai vakarų Europai. Greitaisiais Rail Baltica traukiniais į Lietuvos regionus masiškai plūs ne tik ukrainiečiai, bet ir vokiečiai, prancūzai, visokio plauko skandinavai.

Antra prielaida. Aiškinu, ką reiškia 5 proc. metininis prieaugis jūsų turto sąskaitoje. Tarkim, jūs šiandien investuojate 1000 Eur. Tokiu atveju po 25 metų į kišenę susikišat 3400 Eur šlamančių. Pelnas 2400 Eur. Nemenka sumelė. Grąža 350 proc. arba 3,5 karto. Ar iš tiesų įmanoma tiek šiais laikais uždirbti?

Užeinu į SEB banko puslapį ir, ilgai nesirinkęs, atsidarau pirmą už akies užkliuvusį investicinio fondo grafiką: SEB Global Fund. Fondas yra tarptautinis,  investuojantis į pasaulio akcijas. Rizika maksimaliai išskaidyta – po visą mūsų mėlynąją planetą ir, be kita ko, apima visus gamybinius, technologinius, finansų sektorius.

Ką aš šiuo pavyzdžiu noriu pasakyti?  Per 25 metus fondo investicinio vieneto vertė faktiškai išaugo nuo 1,537 USD iki 4,225 USD arba 2,75 karto. Įvertinus tai, kad pensijų antros pakopos fonduose administravimo mokesčiai  gerokai mažesni, INVL kompanijos lankstinuke žadama būsimam pensininkui grąža 3,5 karto atrodo lyg ir tikėtina. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Yra viena esminė smulkmena. Ekonomika auga ciklais, po kiekvieno pakilimo seka duobės, jos aiškiai matyti ir šito fondo grafike. Ir dar. Atkreipkim dėmesį, jog mūsų nagrinėjamas laikotarpis prasidėjo ciklo pradžioje, beveik žemiausiame taške. Tuo tarpu dabar turime jau kito ciklo aukščiausią tašką –  bepigu INVL pūsti raumenis. Esame pakilę ant bangos keteros, ponai, galbūt prieš eilinę finansų rinkų korekciją. Kitaip sakant, mums siūloma pirkti prabangų būstą nekilnojamo turto krizės išvakarėse.

Žemiau pateikiu savo hipotetinį SEB Global Fund grafiką. Tiesiog fantazuoju ir piešiu blogesnį tikėtiną scenarijų.  Kas būtų, jeigu būtų… Nukerpu investavimo pradžią ir pratęsiu investavimo laikotarpį kelis metus. Darau prielaidą, jog netrukus įvyks akcijų korekcija. Atspėkit, kokia tuo atveju būtų fondo investicinė grąža? Laikotarpis tas pats: 25 metai.

Lyg mostelėjus burtininko lazdelei, viskas staiga keičiasi, ir fantastinio augimo nebelieka. Tiesa periodinės įmokos grafiko duobes kažkiek  išlygins, bet vis tiek…

Ir dar. Kai kalbam apie pensijų fondus, nereiktų pamiršti štai ko. Sukauptas lėšas investicinės kompanijos išskaido į rizikingus aktyvus (akcijas, įmonių obligacijas, abejotinų šalių verybinius poperius ) ir menkai rizikingus aktyvus (stiprių ekonomikų valiutos,  ekonomiškai stiprių valstybių skolos popieriai ir t.t. ir pan.). Dažniausiai tas skaidymas yra 50/50. Priešingu atveju INVL Finasta valdytojus, esant dideliems kataklizmams rinkose,  už prarastas pensininkų pinigus pasodintų į cypę. Taigi, iš rizikingų aktyvų uždirbta grąžą dar realiai  reiktų dalinti pusiau, o  lankstinuke įvardintas 5 proc. metinis lėšų prieaugis – tik pasakaitė iš rūsio.

O dabar kita pora kaliošų…

Kalbėsiu apie grįžima į Sodrą bei įmokų į pensijų kaupimo fondus sustabdymą. Sustabdyti įmokas, mano galva, o ypač jei asmuo jau artėja prie garbaus senjorystės amžiaus, gali tik paskutinis idiotas, nes nuo šių metų pradžios valstybės parama kaupiantiems jau nebemažina būsimo pensininko Sodros pensijos. Tai būtų lyg savo noru atsisakyti iš dangaus nukrentančių papildomų pajamų. Pensija iš Sodros šiuo atveju irgi nemažės.

Kitas variantas. Jums liko 5 metai iki pensijos. Dabar dirbate už minimalią algą ir II-oje pakopoje esat sukaupę ~3000-3500 Eur. Ar neverta su visais savo pinigais grįžti į Sodrą?

Mano  „ekspertinė“ išvada: ne, neverta. Nes kaupdami tuos 3500 Eur. jau sumokėjote beveik pusę šitos sumos iš savo atlyginimo. Nes ta pusė jūsų asmeninėmis lėšomis sukaupta įmoka nebus jums grąžinta. Turėkit tai omeny.

Kitaip sakant, grįždami į Sodros glėbį jūs:

  1. Prarasite jau sumokėtus (iš savo algos) ~1500 Eur.
  2. Per likusius 5 m. (60 mėn.) valstybė jums papildomai neperves 1500 Eur.
  3. Skaičiuojam: 3500 (jau sukaupta suma)+ 1500 (papildomai perves valstybė per likusius 5 metus) + 1500 (papildomai sukaupsit patys per 5 metus)=6500 Eur.
  4. O gal dar neduokdie, besikankindami grįžti į Sodra ar ne, sunkiai susirgsit ir numirsit, taip ir nesulaukę pensijos. Tai visus tuos nedidelius pinigėlius gaus paveldėtojai 🙂

 

 

 

 

Kam Vilniaus apskrities komisariatas įsmeigė mirtiną dūrį, paskelbęs karą šešėlinio mėsos verslo prekybai.

Šiandien Vilniaus apskrities komisariatas iškilmingai ir viešai paskelbė:

  1. Sudavė rimtą smūgį šešėliniam verslui.
  2. Tyrimo metu nustatyta, jog per metus realizuota neapskaitytos mėsos produkcijos, kurios rinkos vertė viršijo net 1 mln. eurų per metus.
  3. Iš to net vieno milijono nuslepta apie 200 tūkst. Eur neapskaitytų PVM pajamų.
  4. Pareikšti įtarimai 33 asmenims, organizavusiems nelegalų verslą ir talkinusiems plataus masto nusikalstamoje veikoje. Septyniems iš jų itin nepasisekė, juos laikinai patupdė cypėn.

O dabar stačia galva neriam į mėsos verslo peripetijas. Pagrindinė turguose parduodama mėsa – kiauliena. Kažin ar kas ims tuo abejot. Taigi ir tie sukčiai veikiausiai prekiavo kiauliena. Taigi, panagrinėkim kiaulienos kainų ypatumus.

Visiems aišku, kad Lietuvoje yra stambios kiaulių fermos ir smulkieji gamintojai. Stambieji nesismulkina, dažniausiai parduoda užaugintas kiaules stambioms mėsinėms, turinčioms skerdyklas. Stambiųjų gamintojų mėsos supirkimo kainos skelbiamos Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informaciniame portale. Ką mes matom? Gyvo svorio kiaulių supirkimo kaina sudaro apie 1 Eur/kg, skerdienos – 1,4 Eur/kg. Kitaip sakant, kiaulės išeiga (be žarnų turinio ir kraujo), skaičiuojant pinigais, yra maždaug 70 %.

Kitokia situacija su smulkiais gamintojais. Jei augini kelis paršus, stambios mėsinės pas tave nevažiuos. Juos aptarnauja perpardavinėtojai, kurie išsiveža kiaulę iš ūkininko, organizuoja skerdimą smulkiose mskerdyklose, o paskui – mėsos pardavimą turguose. Ir jei kas mano, kad pas bobutę  kiaulė pigesnė (nemaišykit su Bobutės paskola), žiauriai klysta. Užeikit į skelbimus internete. Vieno gyvos kiaulės kilogramo kaina ten apie 1,7 Eur/kg. Taigi, atitinkamai skerdienos kaina bus maždaug 2,4 Eur./kg.

O dabar einam prie svarbiausio klausimo, kiek vidutiniškai kainuoja rinkoje kiaulienos kilogramas. Nes yra skirtngai vertinamos jos sudedamosios dalys. Tarkim, galva, kojos, stuburas ir t.t ir pan. Visokie karbonadai, filiukai, aišku, brangesni. Nesilankau turguose, bet hipotetiškai savo makaulėje  sudėjęs visas kiaulės dalių kainas gaunu apie 3,8 eur/kg. Nu gerai 4 eur/kg.

Grįžtam prie įžymiojo Vilniaus apskrities policijos reido. Primenu skaitytojui, išaiškintas net 1 mln. Eur. šešėlis prekyba mėsa.  Skaičiuojam: 1000000 Eur : 4 = 250000 kg. mėsos pardavimo šešėlyje per metus. Viena smulkiame ūkyje auginama kiaulė vidutiniškai siekia 150 kg. gyvo svorio arba  105 kg skerdenos. Kitaip sakant, sulaikytas pasaulionio lygio sukčių kartelis, nelegaliai per metus Lietuvoje parduodavęs apie 2500 kiaulių. Arba 208 kiaules per mėn. Arba 7 kiaules per vieną kalendorinę dieną. Kiekvienas iš tų 33 sukčių, kurių darbeliams ištirti pasitelkta šimtai tyrėjų, per mėnesį išdarinėdavo ir parduodavo net po 6 kiaules – pusantros per savaitę! Siaubas!

Dabar dėl tų nuslėtų 200 tūkst. Eur PVM. Taip atsainiai tik policijos tyrėjas gali skaičiuot. Reali perpardavėjo pridėtoji vertė yra skirtumas tarp vieno mėsos kilogramo pardavimo (mūsų pavyzdyje 4 Eur/kg) ir kiaulienos skerdenos įsigijimo iš smulkių ūkininkų (2,4 Eur./kg) kainų, kuris sudaro 1,6 Eur/kg. Dar atmeskim transporto, skerdimo, pardavimo išlaidas. Paskaičiuokim kas lieka? Visa apmokestinamoji bazė šioje garsioje byloje nesudarys nė ketvirčio milijono.

Jau kalbėjom, kad kiekvienas šešėlyje dirbusių sukčių per mėnesį nupirko, išdarinėjo ir pardavė maždaug 6 kiaules, o tai sudarė 630 kg skerdenos (6x 105 kg=630) Skirtumas tarp pardavimo ir pirkimo kainų rinkoje 1,6 Eur/kg. Gaunam 1008 Eur atlygio per mėn. Neskaičiuojant skerdimo, pardavimo ir transporto kaštų. Vidutinis Lietuvos atlyginimas į rankas, tuos kaštus atmetus.

Ir pabaigai nuoga statistika. 2018 m. šalies skerdyklose buvo paskersta 806,63 tūkst. Kiaulių. Mes suskaičiavom šešėlyje paskerstų kiaulių skaičių – 2,5 tūkst. O tai yra 0,31 %. Su kuo ir sveikinam policijos departamento darbuotojus. Puikus darbas!

 

 

Praėjusių rinkimų blizgesys ir skurdas.

Pakalbėkim apie kovo 3 d. rinkimus.  Buvau paskirtas stebėtoju vienoje Panevėžio apylinkėje ir vargais negalais atkentėjau didžią dalį būtinojo laiko rinkimų apylinkėje, o paskui dar penkias extra valandas skaičiuojant balsus. Protokolus pasirašėm apie pirmą nakties, o komisija liko toliau skaičiuoti reitingus. Mano apylinkėje dalyvavo apie 40 proc. rinkėjų. Bet viską aptarkim plačiau…

Rinkimų komisija, procedūros ir pan.

Mūsų apylinkės komisijos sudėtis: pirminkė, pavaduotojas, sekretorė ir dar trys eiliniai nariai. Iš viso komisijoje šeši asmenys. Amžiaus vidurkis kokie 55 metai. Pavaduotojo fukcijos neapibrėžtos. Suprask, jeigu, gink Dieve, pirmininkę staiga ištiktų insultas, pavaduotojas lyg ir turėtų perimt pastarosios įgaliojimus. Laimė, sveikatos problemų balsavimo dieną niekam nekyla. Taigi, važiuojam toliau.

Šiek tiek apie funkcijas. Rinkimų dieną pirmininkė su pavaduotoju atsakingi už sklandų balsavimo ir rinkėjų registravimo procesą, o taip pat už balsų suskaičiavimą. Sekretorės pareiga išsiųsti protokolus į Vyriausią rinkimų komisiją. Beje, protokolų užpildymo procesas pilnai kompiuterizuotas. Bet vakarop paaiškėja, jog sekretorė neturi pakankamų kompiuterinių įgūdžių. Nežino, nei koks protokolo užpildymo algoritmas, nei kokia seka ir kur ką reikia rašyti. O pati komisijos pirmininkė apie duomenų suvedimo į VRK sistemą ypatumus neturi žalio supratimo.

Dar šiek tiek apie atlygį komisijai. Pasak pirmininkės, visai komandai rinkiminei kompanijai skiriama maždaug 1600 Eur su visais mokesčiais (ant popieriaus, įskaitant ir Sodrą). Šešiems komisijos nariams į rankas tenka apie du šimtai Eur. Vadovams šiek tiek daugiau, eiliniams – mažiau. Už tuos du šimtus reikia suorganizuoti rinkimų vakarėlį ir kiekvienam komisijos nariui pakviesti vidutiniškai po 400 svečių, įteikiant kvietimą. Sutikit, darbas nepavydėtinas. Spynos laiptinėse, lojantys šunys prie individualių namų durų. Ir taip savaitę –  kiekvieną mielą vakarą. Viena komisijos narė pasigyrė, kad už vasario mėnesio triūsą jai į sąskaitą buvo pravesta nei daug nei mažai – 2 Eurai. Čia į rankas. Kiek ant popieriaus – ji nežino. Kovo mėnesį tikisi reikšmingesnio sąskaitos papilnejimo. Kalbėjau ir su kitais komisijos nariais, visi žegnojosi, jog už šituos grašius daugiau tikrai tokio darbo niekada gyvenime nebesiims. Matysim…

Komisijai rinkimų dieną tenka dirbti kone parą. Už tai iš VRK nemokamai gauna: 500 gr. pakuotę Jacobs kavos, dvi pakuotes arbatos (maišeliuose) bei keletą butelių negazuoto vandens. Kad nemirtų badu ir iki galo išmėžtų rinkėjų balsadėžes,  komisijos nariai patys atsineša užkandžių. Mūsų apylinkės komisijos narių susineštinis balius atrodė maždaug taip: 500 ml. stiklainis marinuotų agurkų, juodos duonos sumuštiniai su sviestu ir servilato dešra bei papjaustytas grižinėliais vytintos dešros šlioselis, o taip pat dėžė pyragaičių su mėsos įdaru. Šitie buvo labai skanūs, beje.

Rinkėjai.

Rinkiminės kampanijos metu dažnai girdėdavau mūsų megapolio rinkėjus šlovinančių kalbų bei epitetų. Pvz. tokių: “Panevėžiečių neapgausi!” arba “Žmonės patys atsirinks!” Ir t.t. ir pan.  Kitaip sakant, buvo kuriamas labai  nuovokaus, labai aktyvaus ir apsisprendusio rinkėjo įvaizdis.

Ką aš iš tikrųjų mačiau savo apylinkėje?

Rinkėjų upės vaga gana sekli. Iki VRK registruoto šlaito viršaus vandeniui toloka.  Tarpais kažkas praveria dambos šliuzą, ir apylinkės patalpa ilgesniam periodui prisipildo balsuotojų. Susidaro net eilė! Aišku, ne tokia kaip Amerikoj per prezidento rinkimus. Bet vis tiek šis tas. Tiesa, didesni ar mažesni antplūdžiai, viską sudėjus,  trunka geras tris valandas. Čia dar su avansu. Po to – vėl  štilis.

Du trečdaliai atėjusių – seni arba labai seni. Arba dar blogiau – prieš laiką pasenę. Jų veidai be išraiškos, akys be ugnies. Visi kažko susirūpinę, tarsi  stovėtų eilėje kardiologo priimamajame. Stebėtojo darbas, kaip žinia, ne pats įdomiausias. Jei rinkimai vyktų kelias dienas iš eilės, iš nuobodulio greit nuvažiuotų stogas. Taigi stoviu ir smalsiai nužiūrinėju Panevėžiečių veidus. Kitaip sakant, išbandau save psichologo asmenyje. Bandau nuspėti kuriai Lietuvai rinkėjas priklauso ir už ką jis balsuos. Arba spėlioju, kas taps miesto ikona ir kuri partija bus kanonizuota ketveriems metams. Bet, kaip jau sakiau, veidai absoliučiai nieko nesako, tad po pusvalandžio metu tą užsiėmimą.

Apie garbaus amžiaus senjorus atskira šneka.  Gavę balsavimo biliotenį, jie iškart pirmiausia subliūkšta ant minkštasuolio. Kurį laiką ilgai ir giliai alsuoja. Atrodo, lyg kokie ilgų distancijų bėgikai po finišo. Trasa įveikta, tik ką daryti toliau? Va čia problema… Man tas senolių aktyvumas per rinkimus, atrodo keistai. Šiek tiek primeną seniai lietuviui įskiepytą paprotį lankyti kapines. Juoba dažnas jau ir nebesusigaudo nei kam tie du beveik vienodi lapeliai, nežino nei kaip žymėti, nei su kuo žymėti, nei kurioj vietoj žymėti.  Logiškai mąstant, būtų geriau, kad  jauni žmonės spręstų, kokios valdžios ir miesto perspektyvos jie norėtų. Bet ne…

O tų jaunų iki trisdešimties žmonių tikrai nedaug.  Nors gal tik taip atrodo, nes jie labai dinamiški, greit užbrauko kryželius ir sumeta savo biuletenius į dėžę.  Tik spėk šaudyti akimis.

Aštuoniolikmečiams VRK yra paruošusi staigmeną. Registracijos metu jiems įteikiama Lietuvos Konstitucija.  Toks pigokas leidimas, sakyčiau.  Visa bėda, kad prie pagrindinio įstatymo šviežiai iškeptam rinkėjui komisijai reikia paduoti ir kažkokį asmenišką sveikinimo lipduką su jo pavarde, o tie lipdukai be jokios sistemos susukti į ritinėlį. Kol pirmininkė ieško, registracijos procesas kelioms minutėms visai sustoja. Eilė nepatenkinta ošia ir piktom akim smaigsto jaunuolius.

Patys įsimintiniausi rinkėjai – iš alaus barų.  Čia, žinoma, kalbu tik apie tikrus Aukštaitijos sostinės alaus barus, kurie non stop be laisvadienių dirba visas septynias dienas per savaitę nuo šešių ryto. Po apšilimo mankštos tų barų rinkėjai balsuoti patraukia nedideliais būreliais. Bet prie apylinkės pastato visada kažko sustoja, visada kažkodėl ilgai ginčijasi. O ką? Išsirinkti miesto valdžią – nėra toks lengvas dalykas…  Paskui būrelis trumpam suyra, ir į apylinkę siunčiamas žvalgas, kuris vėliau pamoja savo draugams kieme. Aišku, jei patalpoje pakankamai saugu. Akylai stebiu juos toliau. Žiūrint iš šalies, tie žmonės menkai skiriasi  nuo kitų. Net gi priešingai, jie atrodo labiau politiškai pasikaustę, bet paėmę į rankas rinkimų biuletenį, kažko iškart supanikuoja, vėl susiburia krūvon. Kyla erzelis. Perdaug viskas sudėtinga tuose VRK popiergaliuose. Komisijos pirmininkė nesėkmingai bando daryti tvarką, kviečia pagalbon stebėtojus. Bet mes nepajudinami. Tuo metu smartfonuose tikrinam  paštą.

Balsų skaičiavimas.

Paskutinės dvi trys valandos tuščioje patalpoje slenka kankinančiai lėtai. Nors stauk. Po šešių apylinkė beveik apmiršta. Ko norėt, juk ne ruduo ir ne bulviakasis koks. Bet valio, pagaliau aštuonios, lekiam užrakinti duris, bet paaiškėja, kad neturim raktų. Komisija skambina sargui, minutės bėga.

Po kurio laiko apsireiškia arkangelas-raktininkas, ir durys sėkmingai užrakinamos. O drauge su jom – ir smegenys. Nes kiek teko matyti laidų per TV,  pirmiausia komisijos paprastai doroja balsadėžę.  Mes kažkodėl visą dėmesį iškart sutelkiam į balsavimo paštu rezultatus. Na, bet pirmininkės nurodymai  juk nekvestionuojami.  Toliau procesas vyksta maždaug taip: visi draugiškai plėšom vokus, paskui susigaudom, kad kiekviename voke turėjo būti įkištas informacinis lapelis su gyvybiškai svarbia rinkėjo informacija, kurią privalu suvesti į VRK e.sistemą. Tada vėl išsišiepę  kapstomės vokų draiskanose ir ieškom tų nelemtų lapelių. O kai galiausiai visu lapelius sužvejojam, pusiau luptą, pusiau neluptą biuletenių krūvą stumiam šalin. Užkniso.  Skaičiuosim vėliau… Dabar jau ardom balsadėžę…

Toliau…

Kol į krūveles tvarkingai dėliojam merų ir partijų balsus, sekretorė su eiliniais komisijos nariais kažko ieško. Vėliau paaiškėja: nesueina kažkokie dienos galai. Pasąmonę persmelkia mintis, o ką mes veikėm dienos pabaigoj, kai žmonių nebuvo.

Prieš vidurnaktį merų bei partijų balsai jau suskaičiuoti,  bet vis dar nesusidėlioja dalyvavusių balsavime rinkėjų statistika. Į klausimą, kada baigsim, iš pirmininkės nuolat girdim tą pačią karalienės Mikaldos pranašystę: „Kai gaidys tris kartus užgiedos…“  Čia toks VRK slengas. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia – iki aušros laiko turim sočiai.

Ir dar. Staiga pirmininkei kyla abejonė, ar protokolus apskritai galėsim užpildyti, nesuskaičiavę reitingo balsų. Beje, kaip juos skaičiuoti, regis, komisija nė nenutuokia. Gal ranka sumušti skaičiavimo mašinėle, o gal kompiuterio programėle. Nors nusišauk.

Vidurnaktį, atsidarom VRK balsavimo rezultatų puslapį. Matom aiškiai: jau daugiau kaip pusė apylinkių atsiuntė protokolus, o pirmumo balsų grafoje tose apylinkėse kiauras nulis. Kaišom viešus duomenis pirmininkei panosėn. Sakom jai:  gal ir mes galėtumėm tą patį padaryt. Galiausiai pirmininkė nusileidžia. Iškviečiamas pagalbos desantas iš apygardos. Bet šitie atvažiuoti žada valandos laikotarpyje. Juk čia ne greitoji pagalba. Niekas nemiršta.

O tuo tarpu vieni geria kavą, kiti rūko.  Rinkimų nugalėtojai ir pralaimėjusieji aiškūs, intrigos nebelieka, tad pauzės išsitęsia į nepakeliamai ilgas valandas. Erzina vadovavimo kompetencijos stoka, subyrėjęs komisijos darbas. Pradedi galvoti, negi VRK nesugeba paruošti nors vieno viešo rekomendacinio you tube filmuko. Apie tai, kokiu eiliškmu ir kaip greičiau suskaičiuoti balsus. Net toks Olegas Šurajevas pilnai galėtų VRK padėti.

Kitą rytą skaitau, kad kažkokioj apylinkėje komisijos pirmininkė išsinešė biuletenius namo. Tiesą sakant visai nesistebiu. Patyrę žmonės, nesutinkantys dirbti už ubagišką atlygį išeina. Prikviečiami nauji žmonės, bet tokiu atveju reikalingos viešos VRK konsultacijos, rekomendacijos. Kažkada, labai seniai man pačiam teko  dalyvauti rinkiminėje komisijoje Sąjūdžio laikais. Nuo tų laikų praėjo bemaž trisdešimt metų, ir niekas iš esmės nepasikeitė. Dirbtinis intelektas, robotizacija ir taip  mūsuose išgirta mechatronika į apylinkes dar neįžengė.

 

Ar Panevėžio valdžios koridoriuose po rinkimų tikrai skambės vaikų juokas? Kandidatų į Aukštaitijos sostinės merus požiūrio į tradicines šeimos vertybes palyginamoji analizė

Prisimenat kiekvieno paprasto lietuvio ausį švelniai pakutenusią gerb. Premjero prakalbą, neseniai išrėžtą valstiečių suvažiavimo metu apie krykštaujančius prezidentūroje vaikus? Tai va… Mes čia Panevėžy irgi nesam kokie nors apgailėtini žiobarai. Jeigu jau gerb. Premjeras, papūtęs žandus, trenkė kumščiu į stalą ir davė suprast, kad svarbiausiose Marijos žemių institucijose privalo klegėti vaikų juokas, valdiškuose provincijos užkaboriuose nebėra ką daug diskutuoti. Mažesnės masės politikams, bent viena akim stebintiems politinių skersvėjų gravitacijos trendą – čia kaip tas Šv. Tėvo „Urbi et Orbi“.

Taigi, mes vartom Panevėžio politinio elito anketas ir skubam rinkėjams pasiūlyti geriausią opciją. Žiūrim, ką turim.

O turim net 11 VRK patvirtintų iškiliausių pokerio žaidėjų, įsitaisiusių prie apvalaus kortų stalo, kurio centre vietoj įvairiaspalvių žetonų, pinigų banknotų ir panašių niekų – purpurinė Panevėžio mitra. Kortos jau išdalintos, laiminčios mitrą kortų kombinacijos paskelbtos. Tas kombinacijas, kaip jau sakiau, nustatė pats gerb. Premjeras valstiečių suvažiavime ir jas tiesiogiai susiejo su tradicinėmis šeimos vertybėmis. Gerb. Premjero logika tokia: kuo daugiau kandidato šeimoje vaikų, tuo daugiau savivaldybėje bus klegesio.

Kokios perspektyvos šviečia Aukštaitijos sostinei? Ar tikrai miesto koridoriuose po rinkimų skambės vaikų juokas? Kandidatai verčia kortas, o mes nekantriai skaičiuojam. Valetai (berniukai) ir damos (mergelės) mūsų lentelėje personifikuoja pokerio žaidėjų tradicinėje šeimoje (ne kokioje nors partnerystės irštvoje) užgyventus sūnus ir dukteris. Visos kitos kortos bereikšmės.

Laiminčių šį etapą grupelėje matom Raimondą Pankevičių (iš krikščioniškos demokratijos partijos) bei Rimantą Petukauską (tvarka & teisingumas). Jei minėtiems žaidėjams sėkmingai susiklostys rinkimų finišas, net šalčiausius savivaldybės rūsius sušildys vaikų klegesys. Statistikai seniai yra paskaičiavę: tam, kad neišdžiūtų tautos upelis, vidutinis minimalus šeimos gimstamumo rodiklis turi sudaryti  bent 2,11 vaiko. Kitaip sakant, lentelės lyderiai statistikų normatyvą vykdo 142 proc. Puikus rezultatas, šaunuoliai, vyrai!

Nedaug nuo lyderių atsilieka dar penki kandidatai. Tai Povilas Urbšys iš visuomeninio komiteto “Kurkime jaukų miestą kartu”, Socialdemokratas Ramūnas Vyžintas, Tėvynės sąjungos atstovė Indiana Jones Grigienė, socdarbietis Petras Narkevičius, o taipogi vastiečių pokerio partijos klubo narys Kęstutis Lukoševičius. Iki statistinio gimstamumo minimo visiems jiems pritrūko vos 11 procentinių punktų.

Šiek tiek žemiau gerb. Premjero nubrėžtos vaikų krykštavimo vaterlinijos atsidūrė žaliųjų klubą atstovaujanti Gema Umbrasienė bei liberalas Valdemaras Jakštas. Statistinis minimalus gimstamumo normatyvas pastarųjų dviejų kandidatų vykdomas vos 47,3 proc. Silpnokai… Kita vertus, bet kuriame garbingame viešame pasistumdyme yra tiek nugalėtojai, tiek ir pralaimėjusieji.  Lentelės autsaideriams tikrai nederėtų iškart nukabinti nosies. Na, bus viena piensiurbe gerkle daugiau ar mažiau! Panevėžio savivaldybė  nuo to nesugrius…

Šitoje vietoje jau ir galėtume padėti labai riebų tašką, jeigu ne tie dar du neaptarti žaidėjai, kurie savo VRK anketose apskritai neatvertė savo kortų ir piktybiškai gadina mums visą rinkimų statistiką.

Apie ponią iš Darbo partijos korektiškai patylėsim. Ko iš jos norėt? Politikos naujokė ir pan.  Bet kad taip neatsakingai elgtųsi rinkiminės kompanijos superheavy starship Rytis Mykolas Račkauskas iš visuomeninio rinkimų komiteto “Atsinaujinantis Panevėžys”… Neįtikėtina!

Regis, mums yra linkęs pritarti net ilgametis šio kandidato bendražygis, Juros periodo  politikos dinozauras Povilas Urbšys iš visuomeninio judėjimo “Už jaukų miestą KARTU”.

“Pala pala, Ryti Mykolai! Juk ne Asilą ar lietuvišką Durnių mes visi čia žaidžiam!” – netekęs kantrybės, sušunka šis krištolinės sąžinės žmogus. – “Jei jau įsispraudei tarp geriausių Panevėžio pokerio žaidėjų, rodyk kortas arba marš nuo stalo!” Ir dar… Pasak P.Urbšio, visi kandidatų vaikai turėtų būti traktuojami kaip didelės vertės turtas, o dėl to privalo būti deklaruojami, o dėl to – informacijos apie vaikus VRK anketose slėpimas prilygsta itin didelio nedeklaruoto turto vertės slėpimui. Tobulai pasakyta! Sutinkat? Tai va…

O mes, Panevėžio “apačių” sirgaliai, vis dar toliau sėdim šalia dešimtmečius netvarkytos stoties – kokioj nors Špunkoj arba Drunken Horse Pub  Respublikos gatvėje ir azartiškai milžiniškuose ekranuose stebim non stop valdžios pokerio transliaciją. Keptą kasdieninę mūsų duoną su česnaku bei sūriu tuoj pat burnoje švariai nuplaunam alum. Audringai pakylam nuo suolų ir šūksniais palydim kiekvieną ant stalo iškritusią kurio nors  kandidato kortų kombinaciją, kurio nors žaidėjo neįtikėtiną blefą ar tiesiog gražų rinkimų pokerio bloką. O po varžybų tuščiom gatvėm savo senutėliais BMW vidurnaktį vėl skubam namo, aplenkdami automobiliams mirtinas įgriuvas asfalte, kažkodėl pažymėtas plakatais „Panevėžys atsinaujina“.  Prieš nugrimztant lovon, aišku dar tenka išklausyti iš tradicinės šeimos santykių kylančių tradicinių priekaištų dėl česnako kvapo burnoje. Bet čia kaip malda prieš miegą.  Juoba, tuoj išauš nauja eilinė darbo diena. Lyg koks nesibaigiantis prakeiksmas…

 

 

 

 

Kokias užsienio kalbas moka kandidatai į Panevėžio miesto merus.

Lentelėje pateikiu pretendentų į Panevėžio miesto merus užsienio kalbų mokėjimą. Duomenis imu iš VRK anketų. Žinoma, aš – ne respublikos prezidentas. Neturiu galių natūroje patikrinti, kiek jie tas kalbas iš tiesų moka.

Taigi, iš viso Panevėžio rinkimų krepšyje dabar turim net 11  ant kraiko laikomų linksmų merų kiaušinių.  Kai jie išsiris,  lengviausiai visiems seksis susikalbėti rusiškai. Iš VRK patvirtinto sąrašo, rusų kalbos nemoka tik Darbo partijos kandidatė Sandra Jakštienė. Va čia mes ir matom didelį minėtos kandidatės trūkumą. Tarkim, mūsų nedraugiška kaimynė užpuola Lietuvą. Kas tada? Penkto pagal dydį miesto merė su žaliaisiais žmogeliukais bendraus gestais? Negerai taip… Juk miestas patirs reputacinių nuostolių.

Anglų kalbos gebėjimai pagal populiarumą šiame šiltame merų kiaušinių inkubatoriuje stiebiasi ne mažiau garbingoje antroje vietoje. Čia galime trumpam atsidusti ir pasidžiaugti. Esam žiniasklaidos iki soties prišerti visokių istorijų, kaip aukščiausio rango Lietuvos pareigūnai neišstena kelių frazių. Laimė, tokių problemų Panevėžy nekils. Angliškai nekalba tik valstietis K.Lukoševičius, liberalas V. Jakštas su Socialdemokratu darbiečiu P.Narkevičiumi, o taipogi krikčioniškosios demokratijos partijos lyderis R.Pankevičius. Visi likę 7 kandidatai English nurodė kaip pagrindinę, geriausiai įvaldytą užsienio kalbą. Su kuo ir sveikinu prie inkubaroriaus besibūriuojančius Aukštaitijos sostinės rinkėjus.

O‘k, bet tarkim staiga įvyksta kietas BREXIT?  Kas tada? Anglų kalbos mokėjimo reikalingumas juk iškart žiuožia į dugną?

Nenusiminkit, mielieji, Panevėžį nebent sugriaus žąsys. Perfrazuoju išminčiaus Ekleziasto žodžius: „Vieni kiaušiniai krepšyje pamėlynuoja, kiti parausta, bet saulė taipogi teka, ir žemė tveria per amžius…“

Kitaip sakant, tuščios vietos šioje Marijos žemelėje nebūna. Vieniems kandidatams aišku gyvenimas pasunkės, tačiau kitiems išauš šlovės akimirka. Štai pvz. konservatorė Indiana Grigienė, liberalas V.Jakštas bei krikščioniskosios demokratijos partijos lyderis R.Pankevičius kalba vokiškai. Prašau visus inkubatoriaus sekėjus į tai atkreipti dėmesį. Nors aš pats tokiu atveju privalumą teikčiau socdemų darbo partijos lyderiui P.Narkevičiui. Jis vienintelis iš šio viso margo kandidatų pulkelio puikiai šprechina prancūziškai.

Ir pabaigai šiek tiek apie lenkų kalbą. Šiuo metu abiejų tautų Respublikos atkūrimas – dar mažai tikėtinas. Na bet ko pasaulyje nebūna… Ir jeigu taip vis dėlto nutiktų ir Lietuva įsilietų į broliškos Lenkijos glėbį, nepakeičiamais galėtų tapti  1-u ir 11-u VRK raudonai baltu spaudu pažymėti inkubatoriaus kiaušiniai.

Suma summarum:

Mūsų didžiausi poliglotai (mokas tris užsienio kalbas): R.Petukauskas (Tvarka & teisingumas), R.M.Račkauskas („Atsinaujinantis Panevėžys“), Indiana Grigienė (TS konservatoriai)

Mūsų vidutiniokai (moka tik dvi užsienio kalbas): R.Vyžintas, G.Umbrasienė, P.Narkevičius, V.Jakštas, R.Pankevičius, P.Urbšys

Silpnesni kandidatai (moka vos vieną užsienio kalbelę): S.Jakštienė, K.Lukoševičius.

 

 

KODĖL ŠIAULIAI YRA SAUGESNIS MIESTAS UŽ PANEVĖŽĮ.

Tie, kurie vis dar naudojasi  Aukštaitijos sostinės viešojo miesto transporto infrastruktūra, veikiausiai jau įvertino Panevėžyje pateikiamą informaciją apie miesto autobusų maršrutų laiką.

O tie, kas  ir toliau šventadieniais tebevarinėja tuščiomis gatvėmis su savo nudroštu BMW, kad susigaudytų situacijoje, lai pažiūri į apačioje įkeltą nuotrauką:

Paaiškinu, kas joje negerai. Nuotraukų triptike – ta pati autobuso stotelė Aukštaitijos sostinės Projektuotojų gatvėje. Fotografuota skirtingais rakursais ir skirtingu paros metu. Atkreipkite dėmesį: stotelės žymėjimo stulpas Panevėžy įmūrytas vidury šaligatvio – aktyviausioje pėsčiųjų zonoje. O dabar įsivaizduokime, kad tuo šaligatviu skrieja koks nors dviratininkas. Baisu pagalvoti! Nors čia tik ką prieš kelis metus  šaligatvis išklotas naujomis trinkelėmis, kitaip sakant, įkasta pinigų į žemę pinigų nežinia kiek.

Ir dar. Galvos aukštyje pėsčiųjų eismo kryptimi pritvirtinta metalinė lentelė su autobusų tvarkaraščiu. Tamsiau paros metu ir, esant silpnam gatvių apšvietimui, metalinės lentelės beveik nematyti. Maximos savininkai šia proga parašytų: „Ne apie viską pagalvota.“ Sutinkat? Juk užsisvajojęs pėstysis lengvai gali persiskelti kaktą. Apie dviratininką nė nekalbu.

O dabar keliaujam į saulės nutviekstą Saulės miestą. Netoli juk… Šiauliai irgi išsidėstę šiaurės Lietuvoje, irgi pretenduoja į megapolio statusą… Taigi, vėl tas pats: lyginam informaciją apie autobusų maršrutų laiką ir žymėjimą (prikabinu nuotrauką):

Tai va. Jaučiat skirtumą? Ant autobusų stotelės stulpų Šiauliuose (beje, panašiai kaip ir Vilniuje) užmauti plastikiniai ritinėliai su keičiama autobusų maršruto informacija. Patys stulpai įtvirtinti šalia pėsčiųjų zonos, naktį į juos neatsitrenksi. Dar vienas privalumas: Šiauliuose gerai matom autobusų maršrutų žemėlapį, maršrutų susikirtimo stoteles, ko nė su žiburiu nerasi Aukštaitijos sostinėje.

Vienu žodžiu, visai kitokia informacijos pateikimo kultūra ir visai kitoks požiūris.

Apie bulvių asortimento bei kainų skirtumus Maskvoje ir Aukštaitijos sostinėje.

2018 metų paskutinę gruodžio savaitę Baltarusijos prezidentas A. Lukašenko  atidarė naują daržovių parduotuvę Kremliuje. Tiesa, Rusija – ne Lietuva. Pardavimo mastai kitokie. Nesulyginami! Todėl čia bulvės parduodamos stambesnėmis pakuotėmis. Panašiai kaip mūsiškiame Lidl parduotuvių tinkle.

Parduotuvės atidarymo akimirkos:

Kremliuje galima įsigyti net keturių bulvių veislių. Atkreipkite dėmesį ir į maišus. Ateina naujos mados, ponai! Visi maišai markiruoti! Visos bulvės elitinės! Išaugintos Aleksandrijos kaimelyje netoli Mogiliovo, asmeniniame paties Aleksandro Lukašenkos ūkyje.  Etiketėse ant maišų nurodyta bulvių rūšis ir jos panaudojimo tinkamiausias būdas. Pvz., parduodamos bulvės blynams, bulvės košei, bulvės kepimui ar virimui. Esat Panevėžyje matę kažką panašaus?

Bulvių asortimentas Maskvoje:

O dabar grįžkim trumpam į namus. Visi žino, kad Aukštaitijos sostinė – irgi bulvių kraštas. Ta proga apsilankėm Panevėžio parduotuvėje Maxima (Klaipėdos g. 103). Mus domino koks bulvių pasirinkimas Aukštaitijos sostinėje.

Bulvių asortimentas bei kainos Panevėžyje:

Apžvelkim rezultatus.

Panevėžyje eilinę popietę po švenčių randam tik trijų rūšių bulves:  „Laura“,  „Gala“  bei kruopščiai nuplautas bulves „Linkėjimai iš kaimo“. Taigi, titulai titulais (Žemdirbių kraštas! Lietuvos aruodas! –  ir t.t. ir pan.), bet eilinio statistinio panevėžiečio virtuvei bulvių pasirinkimas mažesnis nei Kremliuje. Ir dar. Maximos tinkle žiauriai trūksta informacijos. Tarkim, eilinis panevėžietis keps blynus. Kokias buves jam dėti į krepšelį: plautas „Linkėjimai iš kaimo“ už 0,69 Eur/kg ar pačias pigiausias – „Gala“ po 0,25 Eur/kg. Sutikit, vartotojui pasirinkti nelengva.

Kita vertus, ne viskas taip blogai. Turime ir mes čia pas save kuo pasididžiuoti. Aukštaitijos sostinės prekybos tinkluose bulvių kainos mažesnės nei Maskvoje. Maximos bulvių kainas matom nuotraukoje. Intervalas nuo 0,25 Eur/kg iki 0,69 Eur/kg. O kiek kainuoja jo ekscelencijos kaimyninės šalies prezidento A.Lukošenko bulvių kilogramas Kremliuje?

Darom prielaidą, kad drobinis bulvių maišas Maskvos parduotuvėje sveria maždaug 50 kg. Tada keturi maišai sudarys apie 200 kg. Žinom, jog prezidentas A.Lukašenko už bulves iš Maskvos prašo 2 mlrd. USD nuolaidų už naftos produktų pardavimą. Taigi, baltarusiškų blynų keptuvė V. Putinui kainuos apie 10 mln.USD, o vienas blynas apie 2 mln. USD. Neskaičiuojant aliejaus, miltų ir kitų papildų.

 

 

 

 

 

APIE PALŪKANŲ NORMAS BŪSTO PASKOLOMS IR APIE TAI, KO JUMS NEPASAKYS BANKININKAI.

Pradžiai šiek tiek apie palūkanas apskritai…

Panašu, jog šiuo metu Aukštaitijos sostinėje užaugo nauja karta žmonių, kuriems būsto įsigijimo kaštų su banko paskola paradigma paremta 2 proc. metine palūkanų kaina rinkoje. Tie jauni panevėžiečiai kintamą palūkanų dedamąją (bazinę ECB palūkanų normą Euribor), kuri pastaruosius penkerius metus nuolat sukiojosi kažkur apie 0 %, jau ima pamažu traktuoti kaip kokią universalią Planko konstantą.

Tam, kad šitie jauni optimistai pagaliau suvoktų savo mąstymo ribas bei rinkoje tvyrančias rizikas, primenu: USD bazinė palūkanų norma po naujų metų auga iki 2,5 proc. Ir jau tada pateikiu linijinio paskolos metodu paremtą paskolos pabrangimo schemą, jei Euribor norma irgi patrauktų nuo dugno ir skolinimosi kaina Lietuvoje staiga imtų brangti:

Palūkanų istoriniai duomenys.

Kaip keitėsi  būsto paskolos sutartyse populiariai naudojamos Euribor 3 mėn., 6 mėn., 12 mėn. palūkanos po Euro įvedimo? Pabandysiu atverti panevėžiečiams istorijos skrynią. Lentelės dešinėjė pusėje stebime kasmetinį palūkanų normos pokytį pirmą darbo dieną po Naujų metų.

Kaip matom iš lentelės duomenų, jeigu žirklėmis nukirptumėme paskutinį šešerių metų laikotarpį, Eurlibor vidurkis  sudaro apie 3 proc. + banko marža.

Taigi, turim beveik du dešimtmečius trunkančią Europos centrinio banko palūkanų istoriją. Kaip žinia, Euras buvo sėkmingai įvestas 1999 m. pradžioje. Kad turėtume dar platesnį vaizdą ir galėtumėm vertinti dar senesnį 10-ies  metų laikotarpį, mums pilnai tiks Vokietijos Markės istorinis Libor.

Eiliniams Lietuvos piliečiams kalbėti apie 20-ties ar 30-ties metų termino paskolos pabrangimą sudėtinga. Juk išėjom iš sovietmečio, žiauriai nuvertėjo Rublis, paskui buvo Vagnorkės ir tik vėliau įsivedėm Litą. Kai 2007 m. turto vertė šovė į viršų, daugelis tautiečių pardavė ir paskolą, ir turtą. Net ir po Euro įvedimo, nors Litas prie Euro buvo standžiai pririštas, šių dviejų valiutų Libor (bazinė palūkanų norma) skyrėsi kaip diena ir naktis. O dabar pabadykim atsiriboti nuo specifinės lietuviškos patirties. Įsivaizduokim, kad jūs esat sumautas vokietis. Tarkim, jūs gyvenot ir pirkot būstą kokiame nors sumautam Berlyne ir ten sudarėt 100 tūkst. Eurų banko paskolos sutartį.

Nagrinėsim du variantus. Vienu atveju paskolos sandoris buvo sudarytas 1987 sausio 1 d. trisdešimties metų laikotarpiui, kitu – 1997 sausio 1 d. dvidešimties metų laikotarpiui. Abiem atvejais –  linijinis paskolos grąžinimo būdas. Banko palūkanos skaičiuojamos pagal formulę: banko marža 1,5 proc.+ 1 year Eurlibor (senesniais periodais – bazinė Vokietijos Markės bazinė palūkanų norma DEMLibor). Abiem atvejais skaičiavimuose pritaikyta istorinė EurLibor (DEMLibor) kaina.

Ką rodo šio uždavinio aritmetika?

1 variantas. Paskola trisdešimčiai metų. Paėmėt 1987 sausio 1 d. 100000 Eur. (DEM ekvivalentu), 2018 sausio 1 d. grąžinot paskolą ir sumokėjot palūkanų: viso  196137 Eur. Paskola pabrango bemaž dvigubai. Kritiniai laikotarpiai: 1990-1993 m., kai per metus reikėdavo grąžinti 2770 Eurų paskolos + beveik 10000 Eurų palūkanų kasmet.

2 variantas. Paskola dvidešimčiai metų. Paėmėt 1997 sausio 1 d. (DEM ekvivalentu) 100000 Eurų, 2018 sausio 1 d.  sumokėjot (su paskola) 144137 Eurų. Paskola pabrango 44 proc.

 

Taigi… Bet gal čia nieko baisaus? Juk pinigai irgi nuvertėja?

Kiek per mūsų nagrinėjamą laikotarpį nuvertėjo pinigai?

Kiekvienas yra girdėjęs apie infliaciją. Tiesa, tūlas panevėžietis yra šventai įtikėjęs šventom Lietuvos valdžios pasakom, jog inliaciją sukelia nedori prekybininkai, siekdami apiplėšti žmones ir susikrauti pelno. Taipogi eilinis Aukštaitijos sostinės gyventojas gerai žino, kad teisėtai išrinkta Lietuvos valdžia aršiai kovoja su didelėmis kainomis, o kartais, kad apgintų paprastą žmogų nuo verslininkų godumo, net griebiasi visokių vaučerių.

Iš tikro, bet kuriai valdžiai infliacija irgi labai naudinga. Mokesčių pavidalu suplaukia į biudžetą daugiau pinigų, nuvertėja anksčiau prisiimti tarpvalstybiniai bei vidaus įsipareigojimai ir pan.

Kitaip sakant, infliacija patinka valdžiai (nors ji niekada to nepripažins), bet nepatinka liaudžiai. Kalbu ne apie lietuvišką valdžią, bet valdžią globaliam pasauly apskritai. Kad išlaikytų naudos ir nepasitenkinimo balansą, šalių centriniai bankai (mūsų atveju – Europos centrinis bankas) stengiasi infliaciją tos liaudies akyse palaikyti padorumo ribose, nors ir ne visada jiems tai pavyksta.

O dabar – prie reikalo. Mūsų pavyzdžiuose vokietis ėmė banko paskolą 20-čiai ir 30-čiai metų. Internete nesunkiai galima susirasti, kiek per tuos laikotarpius nuvertėjo pinigai dėl infliacijos. Arba, kiek galėjo per tuos du laikotarpius pabrangti būstas.

20 m. trukmės paskola 100000 Eurų ekvivalentu. Apačioje prisegu lentelę iš interneto ir skubu paaiškinti, kas ten pavaizduota. Jei esat girdėję pasakymą: „Kas anksčiau kainavo Litą, dabar kainuoja Eurą“ – manau, nesunkiai susigaudysit. Vienu žodžiu, lentelės viršuje matyti du raudonai pabraukti skaičiai. Tik nepagalvokit, jog jūsų banke ar kišenėje laikomi 100000 Eurų stebuklingai patapo 140663 Eurais. Banke jūsų pinigai veikiausiai mažai tesikeitė, gal net sumažėjo, net jeigu nė cento iš tų kruvinai uždirbtų santaupų neišleidote. Esminė lentelės žinutė tokia: šiuo metu įsigyjamas krepšelis prekių, paslaugų bei turto už 140663 Eurų, prieš dvidešimt metų jums būtų kainavęs tik 100000 Eurų.

Kitaip sakant, per laikotarpį pinigai nuvertėjo apie 40 proc., o kartu su jais ir prieš dvidešimt metų vokietuko paimta būsto paskola.  Mūsų pavyzdyje, paremtame istorine Libor kaina, tūlas berlynietis per dvidešimt metų sumokėjo 44 tūkst. Eurų palūkanų, o jo turtas pabrango 40 tūkst. Eurų. Kitaip sakant, nieko labai neprarado.

 30 m. trukmės paskola 100000 Eurų ekvivalentu. Čia šiek tiek sudėtingiau, nes Euro iki 1999 dar nebuvo. Bet gal palyginimui tiks JAV doleris?

Iš žemiau pateiktos lentelės matyti, kad JAV doleris nuvertėjo daugiau nei dvigubai, dabartinis doleris beturi 46,3 proc. prieš trisdešimt metų turėtos vertės (100000/215774 x 100). Mūsų pavyzdyje berlynietis grąžino paskolą 100000 Eurų, plius sumokėjo sutarties palūkanų 96137 Eurų.

Apibendrinimai ir išvados.

Taigi, išsiaiškinom, kad šlubas vokietukas, pirkęs būstą Vokietijos sostinėje,  abiem atvejais nieko neprarado, nes, nuvertėjus pinigų vertei, jo būstas veikiausiai pabrango.

Pabrango būstas ir Aukštaitijos sostinėje, nors tas pabrangimas pastaruosius du tris dešimtmečius labiau sietinas su valiutų vertės pokyčiais,  nacionalinės valiutos kaitaliojimu, ekonomikos skrydžiu nuo pasiekto kadaise dugno ir pan.

Ar nuvertėjant pinigams, o drauge – brangstant paskolų kainai, būsto kainų ir infliacijos lygis Panevėžyje ateityje išlaikys trapią pusiausvyrą? Šitoj vietoj nebūčiau labai didelis optimistas.

O dabar kiti pašaliečio patarimai.

Kai pasirašote su banku paskolos sutartį 20-čiai ar 30-čiai metų, bent vieną akimirką prisiminkit: tai beveik visas jūsų likęs suknistas gyvenimas.

Tarkim, jūs esat užkietėjęs viengungis ir tvirtai žinote: niekas niekada nesudaužys  jūsų širdies. Gyvensite vienas iki gilios senatvės. O todėl ketinate įsigyti kuklų 1-2 kambarių butą 1970-1990 m. statybos daugiabutyje.  Ką gi, sveikinu priėmus svarbų sprendimą. Bet tokiu atveju bent jau trumpam susimąstykite, kaip jūsų daugiabutis atrodys po keliasdešimties metų. Prisiminkit, jog tokių namų projektinis eksploatavomo amžius 25 metai. Kokia bus jo kaina?

Kitas variantas. Esat vedęs/vedusi, labai mylit vaikus, o dėl to planuojate auginti daugiavaikę šeimą. Svajojate nusipirkti ar statyti individualų namą. Ką gi, irgi sveikinu. Kita vertus, pasižiūrėkit kas darosi “Rožyne“,  anuometiniame Panevėžio Silicio slėnio Santa Clara atitinkmenyje. Skubu priminti, jog individualūs namai ypač greit sensta – tiek morališkai, tiek technogiškai. O dabar įsivaizduokim, kad panašus vaizdas po kažkiek metų vyraus Staniūnūų gyvenvietėje, Molainių gyvenvietėje ir t.t.  Seni žmonės, seni namai…  Kokia bus jų vertė? Vaikai išvažiuos, paliks jus vienus. Ar tikrai sugebėsit parduoti savo būstą gera kaina jauniems ateities bendramiestiečiams – štai kur klausimas.

Dar įvertinkit, kad kiekvienais metais apie 500 jaunų žmonių palieka Panevėžį ir beveik tiek pat numiršta. Viso Panevėžys vidutiniškai netenka 1000 gyventojų. Dėl to, po dvidešimt ar tisdešimt metų iš dabar Statistikos Departamento skelbiamo gyventojų skaičiaus (~88000 gyventojų) minusuokim 20-30 tūkst. ir pagalvokim, kaip tas gyventojų sumažėjimas paveiks Aukštaitijos sostinės NT rinką.

Kad ir kaip nepopuliariai šiuo metu beskambėtų kalbos apie būsto nuomą, atsiminkite, nuomos sutartis nesupančioja jūsų ir suteiks laisvės ateityje.

Ir lai Dievas telaimina jūsų banko paskolas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Apie kai kurių Panevėžio valdininkų impotenciją ir kodėl miestas taip užterštas reklama

Pirmiausia patalpinu nuotrauką, kurią pats padariau vieną 2018 metų apniukusią gruodžio popietę pačiame miesto centre, Birutės gatvėje. Jokių piktų kėslų tada nepuoselėjau. Tiesiog turiu šiam bankui šiokių tokių sentimentų.

Skubu paaiškinti apie ką rašau ir ką turiu omeny. Prieš pora dienų Panevėžio laikraštyje „Sekundė“ aptikau straipsnį, atseit verslininkėliai skundžiasi dėl naujai nustatytų jiems reklamos kainų, o Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros vyr.specialistas p. Arvydas Narkevičius rimtu tonu savo Urbi et Orbi jiems atkerta: visos tos jūsų reklamos negyvai užkniso miestą, o ir šiaip jau Aukštaitijos sostinė užteršta reklama, o ypač čia apstu nelegalios reklamos.

Tikiuosi šita nuotrauka padės p. A. Narkevičiui susigaudyti situacijoje. Paaiškinu. Lietuvos žemės ūkio banko nebėra jau 13 metų. Niekas nežino, kodėl tos reklamos nenukabino. Be abejo, juk anksčiau buvo kitos valdžios, blogos valdžios ir t.t. ir pan. Bet ir p. A. Narkevičius – ne be grieko. Ne pirmą dieną „dirba“. Tai kaip čia?

Paėjėjęs kelis šimtus metrų pesčiomis iš centro Klaipėdos gatve daugiabučių kvartalo link, priskaičiavau dar mažiausiai penkias iškabas, kurių savininkai uždarė verslą. Bet reklamos liko – ant visokių kioskelių, ant namų. Kas jas turėtų nukabinti? Gal po to ir miestas kitaip spindėtų? Gal tada nereikėtų iškasti kovos kirvio ir juo mosuoti?

Tūkstantis ir vienos nakties pasakų vienas herojų Harunas al Rašidas, naktimis persivilkdavo paprasto miestiečio rūbais ir išeidavo paziliot po Bagdadą. Paklausydavo, ką žmonės apie jį šneka, kaip realiai atrodo miestas.

Labai rekomenduočiau tokią praktiką ir p. A. Narkevičiui. Bet gal p. A.Narkevičius pėsčiomis nevaikšto?

P.S.

Kai šis rašinys jau buvo paruoštas publikacijai, geri žmonės paštu man atsiuntė dar vieną vinį į p.A.Narkevičiaus pezalų karstą:

Tikriausiai, kažkam tuoj pat šovė į galvą, kad čia regi vieną nevykusį verslo reklamos „šedevrą“, su kuriais taip ryžtingai kovoja Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros vyr.specialistas.

Neatspėjot, ponai! Nuotraukoje mes regime savivaldybės administracijai priklausantį stendą, kuris puošia miestą taip vadinamame Rožyne, Amerikos gatvėje.

Tai kas savo netvarkomomis iškabomis teršia miestą, p. A.Narkevičiau?