Pakalbėkim apie kovo 3 d. rinkimus. Buvau paskirtas stebėtoju vienoje Panevėžio apylinkėje ir vargais negalais atkentėjau didžią dalį būtinojo laiko rinkimų apylinkėje, o paskui dar penkias extra valandas skaičiuojant balsus. Protokolus pasirašėm apie pirmą nakties, o komisija liko toliau skaičiuoti reitingus. Mano apylinkėje dalyvavo apie 40 proc. rinkėjų. Bet viską aptarkim plačiau…
Rinkimų komisija, procedūros ir pan.
Mūsų apylinkės komisijos sudėtis: pirminkė, pavaduotojas, sekretorė ir dar trys eiliniai nariai. Iš viso komisijoje šeši asmenys. Amžiaus vidurkis kokie 55 metai. Pavaduotojo fukcijos neapibrėžtos. Suprask, jeigu, gink Dieve, pirmininkę staiga ištiktų insultas, pavaduotojas lyg ir turėtų perimt pastarosios įgaliojimus. Laimė, sveikatos problemų balsavimo dieną niekam nekyla. Taigi, važiuojam toliau.
Šiek tiek apie funkcijas. Rinkimų dieną pirmininkė su pavaduotoju atsakingi už sklandų balsavimo ir rinkėjų registravimo procesą, o taip pat už balsų suskaičiavimą. Sekretorės pareiga išsiųsti protokolus į Vyriausią rinkimų komisiją. Beje, protokolų užpildymo procesas pilnai kompiuterizuotas. Bet vakarop paaiškėja, jog sekretorė neturi pakankamų kompiuterinių įgūdžių. Nežino, nei koks protokolo užpildymo algoritmas, nei kokia seka ir kur ką reikia rašyti. O pati komisijos pirmininkė apie duomenų suvedimo į VRK sistemą ypatumus neturi žalio supratimo.
Dar šiek tiek apie atlygį komisijai. Pasak pirmininkės, visai komandai rinkiminei kompanijai skiriama maždaug 1600 Eur su visais mokesčiais (ant popieriaus, įskaitant ir Sodrą). Šešiems komisijos nariams į rankas tenka apie du šimtai Eur. Vadovams šiek tiek daugiau, eiliniams – mažiau. Už tuos du šimtus reikia suorganizuoti rinkimų vakarėlį ir kiekvienam komisijos nariui pakviesti vidutiniškai po 400 svečių, įteikiant kvietimą. Sutikit, darbas nepavydėtinas. Spynos laiptinėse, lojantys šunys prie individualių namų durų. Ir taip savaitę – kiekvieną mielą vakarą. Viena komisijos narė pasigyrė, kad už vasario mėnesio triūsą jai į sąskaitą buvo pravesta nei daug nei mažai – 2 Eurai. Čia į rankas. Kiek ant popieriaus – ji nežino. Kovo mėnesį tikisi reikšmingesnio sąskaitos papilnejimo. Kalbėjau ir su kitais komisijos nariais, visi žegnojosi, jog už šituos grašius daugiau tikrai tokio darbo niekada gyvenime nebesiims. Matysim…
Komisijai rinkimų dieną tenka dirbti kone parą. Už tai iš VRK nemokamai gauna: 500 gr. pakuotę Jacobs kavos, dvi pakuotes arbatos (maišeliuose) bei keletą butelių negazuoto vandens. Kad nemirtų badu ir iki galo išmėžtų rinkėjų balsadėžes, komisijos nariai patys atsineša užkandžių. Mūsų apylinkės komisijos narių susineštinis balius atrodė maždaug taip: 500 ml. stiklainis marinuotų agurkų, juodos duonos sumuštiniai su sviestu ir servilato dešra bei papjaustytas grižinėliais vytintos dešros šlioselis, o taip pat dėžė pyragaičių su mėsos įdaru. Šitie buvo labai skanūs, beje.
Rinkėjai.
Rinkiminės kampanijos metu dažnai girdėdavau mūsų megapolio rinkėjus šlovinančių kalbų bei epitetų. Pvz. tokių: “Panevėžiečių neapgausi!” arba “Žmonės patys atsirinks!” Ir t.t. ir pan. Kitaip sakant, buvo kuriamas labai nuovokaus, labai aktyvaus ir apsisprendusio rinkėjo įvaizdis.
Ką aš iš tikrųjų mačiau savo apylinkėje?
Rinkėjų upės vaga gana sekli. Iki VRK registruoto šlaito viršaus vandeniui toloka. Tarpais kažkas praveria dambos šliuzą, ir apylinkės patalpa ilgesniam periodui prisipildo balsuotojų. Susidaro net eilė! Aišku, ne tokia kaip Amerikoj per prezidento rinkimus. Bet vis tiek šis tas. Tiesa, didesni ar mažesni antplūdžiai, viską sudėjus, trunka geras tris valandas. Čia dar su avansu. Po to – vėl štilis.
Du trečdaliai atėjusių – seni arba labai seni. Arba dar blogiau – prieš laiką pasenę. Jų veidai be išraiškos, akys be ugnies. Visi kažko susirūpinę, tarsi stovėtų eilėje kardiologo priimamajame. Stebėtojo darbas, kaip žinia, ne pats įdomiausias. Jei rinkimai vyktų kelias dienas iš eilės, iš nuobodulio greit nuvažiuotų stogas. Taigi stoviu ir smalsiai nužiūrinėju Panevėžiečių veidus. Kitaip sakant, išbandau save psichologo asmenyje. Bandau nuspėti kuriai Lietuvai rinkėjas priklauso ir už ką jis balsuos. Arba spėlioju, kas taps miesto ikona ir kuri partija bus kanonizuota ketveriems metams. Bet, kaip jau sakiau, veidai absoliučiai nieko nesako, tad po pusvalandžio metu tą užsiėmimą.
Apie garbaus amžiaus senjorus atskira šneka. Gavę balsavimo biliotenį, jie iškart pirmiausia subliūkšta ant minkštasuolio. Kurį laiką ilgai ir giliai alsuoja. Atrodo, lyg kokie ilgų distancijų bėgikai po finišo. Trasa įveikta, tik ką daryti toliau? Va čia problema… Man tas senolių aktyvumas per rinkimus, atrodo keistai. Šiek tiek primeną seniai lietuviui įskiepytą paprotį lankyti kapines. Juoba dažnas jau ir nebesusigaudo nei kam tie du beveik vienodi lapeliai, nežino nei kaip žymėti, nei su kuo žymėti, nei kurioj vietoj žymėti. Logiškai mąstant, būtų geriau, kad jauni žmonės spręstų, kokios valdžios ir miesto perspektyvos jie norėtų. Bet ne…
O tų jaunų iki trisdešimties žmonių tikrai nedaug. Nors gal tik taip atrodo, nes jie labai dinamiški, greit užbrauko kryželius ir sumeta savo biuletenius į dėžę. Tik spėk šaudyti akimis.
Aštuoniolikmečiams VRK yra paruošusi staigmeną. Registracijos metu jiems įteikiama Lietuvos Konstitucija. Toks pigokas leidimas, sakyčiau. Visa bėda, kad prie pagrindinio įstatymo šviežiai iškeptam rinkėjui komisijai reikia paduoti ir kažkokį asmenišką sveikinimo lipduką su jo pavarde, o tie lipdukai be jokios sistemos susukti į ritinėlį. Kol pirmininkė ieško, registracijos procesas kelioms minutėms visai sustoja. Eilė nepatenkinta ošia ir piktom akim smaigsto jaunuolius.
Patys įsimintiniausi rinkėjai – iš alaus barų. Čia, žinoma, kalbu tik apie tikrus Aukštaitijos sostinės alaus barus, kurie non stop be laisvadienių dirba visas septynias dienas per savaitę nuo šešių ryto. Po apšilimo mankštos tų barų rinkėjai balsuoti patraukia nedideliais būreliais. Bet prie apylinkės pastato visada kažko sustoja, visada kažkodėl ilgai ginčijasi. O ką? Išsirinkti miesto valdžią – nėra toks lengvas dalykas… Paskui būrelis trumpam suyra, ir į apylinkę siunčiamas žvalgas, kuris vėliau pamoja savo draugams kieme. Aišku, jei patalpoje pakankamai saugu. Akylai stebiu juos toliau. Žiūrint iš šalies, tie žmonės menkai skiriasi nuo kitų. Net gi priešingai, jie atrodo labiau politiškai pasikaustę, bet paėmę į rankas rinkimų biuletenį, kažko iškart supanikuoja, vėl susiburia krūvon. Kyla erzelis. Perdaug viskas sudėtinga tuose VRK popiergaliuose. Komisijos pirmininkė nesėkmingai bando daryti tvarką, kviečia pagalbon stebėtojus. Bet mes nepajudinami. Tuo metu smartfonuose tikrinam paštą.
Balsų skaičiavimas.
Paskutinės dvi trys valandos tuščioje patalpoje slenka kankinančiai lėtai. Nors stauk. Po šešių apylinkė beveik apmiršta. Ko norėt, juk ne ruduo ir ne bulviakasis koks. Bet valio, pagaliau aštuonios, lekiam užrakinti duris, bet paaiškėja, kad neturim raktų. Komisija skambina sargui, minutės bėga.
Po kurio laiko apsireiškia arkangelas-raktininkas, ir durys sėkmingai užrakinamos. O drauge su jom – ir smegenys. Nes kiek teko matyti laidų per TV, pirmiausia komisijos paprastai doroja balsadėžę. Mes kažkodėl visą dėmesį iškart sutelkiam į balsavimo paštu rezultatus. Na, bet pirmininkės nurodymai juk nekvestionuojami. Toliau procesas vyksta maždaug taip: visi draugiškai plėšom vokus, paskui susigaudom, kad kiekviename voke turėjo būti įkištas informacinis lapelis su gyvybiškai svarbia rinkėjo informacija, kurią privalu suvesti į VRK e.sistemą. Tada vėl išsišiepę kapstomės vokų draiskanose ir ieškom tų nelemtų lapelių. O kai galiausiai visu lapelius sužvejojam, pusiau luptą, pusiau neluptą biuletenių krūvą stumiam šalin. Užkniso. Skaičiuosim vėliau… Dabar jau ardom balsadėžę…
Toliau…
Kol į krūveles tvarkingai dėliojam merų ir partijų balsus, sekretorė su eiliniais komisijos nariais kažko ieško. Vėliau paaiškėja: nesueina kažkokie dienos galai. Pasąmonę persmelkia mintis, o ką mes veikėm dienos pabaigoj, kai žmonių nebuvo.
Prieš vidurnaktį merų bei partijų balsai jau suskaičiuoti, bet vis dar nesusidėlioja dalyvavusių balsavime rinkėjų statistika. Į klausimą, kada baigsim, iš pirmininkės nuolat girdim tą pačią karalienės Mikaldos pranašystę: „Kai gaidys tris kartus užgiedos…“ Čia toks VRK slengas. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia – iki aušros laiko turim sočiai.
Ir dar. Staiga pirmininkei kyla abejonė, ar protokolus apskritai galėsim užpildyti, nesuskaičiavę reitingo balsų. Beje, kaip juos skaičiuoti, regis, komisija nė nenutuokia. Gal ranka sumušti skaičiavimo mašinėle, o gal kompiuterio programėle. Nors nusišauk.
Vidurnaktį, atsidarom VRK balsavimo rezultatų puslapį. Matom aiškiai: jau daugiau kaip pusė apylinkių atsiuntė protokolus, o pirmumo balsų grafoje tose apylinkėse kiauras nulis. Kaišom viešus duomenis pirmininkei panosėn. Sakom jai: gal ir mes galėtumėm tą patį padaryt. Galiausiai pirmininkė nusileidžia. Iškviečiamas pagalbos desantas iš apygardos. Bet šitie atvažiuoti žada valandos laikotarpyje. Juk čia ne greitoji pagalba. Niekas nemiršta.
O tuo tarpu vieni geria kavą, kiti rūko. Rinkimų nugalėtojai ir pralaimėjusieji aiškūs, intrigos nebelieka, tad pauzės išsitęsia į nepakeliamai ilgas valandas. Erzina vadovavimo kompetencijos stoka, subyrėjęs komisijos darbas. Pradedi galvoti, negi VRK nesugeba paruošti nors vieno viešo rekomendacinio you tube filmuko. Apie tai, kokiu eiliškmu ir kaip greičiau suskaičiuoti balsus. Net toks Olegas Šurajevas pilnai galėtų VRK padėti.
Kitą rytą skaitau, kad kažkokioj apylinkėje komisijos pirmininkė išsinešė biuletenius namo. Tiesą sakant visai nesistebiu. Patyrę žmonės, nesutinkantys dirbti už ubagišką atlygį išeina. Prikviečiami nauji žmonės, bet tokiu atveju reikalingos viešos VRK konsultacijos, rekomendacijos. Kažkada, labai seniai man pačiam teko dalyvauti rinkiminėje komisijoje Sąjūdžio laikais. Nuo tų laikų praėjo bemaž trisdešimt metų, ir niekas iš esmės nepasikeitė. Dirbtinis intelektas, robotizacija ir taip mūsuose išgirta mechatronika į apylinkes dar neįžengė.
