Dvidešimtaisiais trečio tūkstantmečio Dievo Perkūno metais Baltų populiacija Samogitijos sotinėje Naisiuose patyrė visuotinį nuopolį. Didelė dalis gyventojų staiga suskato smarkiai kosėti ir jausti dusulį plaučiuose. Ypačiai tas dusulys letaliai paveikė žemaičių senolius. Pasak Samogitijos metraštininkų, užkratą į šį atkampų kraštą veikiausiai atnešė pro Naisius į Rygą traukusi ir čia kurį laiką lėbavusi krikščioniškų šalių riterių vilkstinė.
Įsisiautėjus ligai, Žemaitijojos seniūnas Pijus iškart paskelbė masinį karantiną, paliepė žemaičiams dažniau plauti rankas – ir ne tik atlikus kokį nors didesnį reikalą ES uždraustuose lauko tualetuose, o vyriausioji Naisių žynė Širinė visas vaidilutes, įkopusias į septintą dešimtį, perspėjo jokia dingsnimi bent 14 dienų be rimtos priežasties nesiartinti prie Dievui Perkūnui skirto šventojo aukuro.
Ligai niekaip nesitraukiant, buvo išsiųstas žygūnas į Vilnių, prašant skubios pagalbos iš Didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvaro. Naisių analuose minima, kad ligos židiniui gesinti tuometinis LDK kunigaikštis Karbus pasiuntė net kelias dešimtis drąsiausių vyrų. Tačiau, kaip rašoma žemaičių metrikose, pagalba netikėtai pastrigo netoli Meškuičių. Metraštinininkai pažymi, kad atvykę kunigaikščio dvaro vyrų žirgai užklimpo Kulpės upės brastos viduryje, ėmė spyriotis ir niekaip nepavyko tų žirgų įkalbėti bristi į Samogitijos krantą, o iš sostinės odiniuose maišuose į Naisus gabentas dezinfekcinis skystis, pasklido Kulpės srauniuose vandenyse. Yra žinių, jog tas tirpalas vėliau sutekėjo į Mūšos upę ir apsaugojo brolišką Kuršių gentį šiaurėje nuo tos pačios ligos plitimo.
Vienas Naisių metraštininkas, rašęs žemaičių kalba, savo metrikoje to meto įvykius aprašo taip:
„ … gerą žinuojom LDK puonu ginklu galybe ir jų žirgu ištvermingoma! Vo kuo norėt – tėn kunigaikščio dvara žirgą, kon čia daug bepridėsi… Pasakykiem teisę šveisę, iki suostinės arklių nespaud nėi veins mūsų Naisių Žemaituks! Bet kai mes prijojom Kolpės opę ir nuo skardžiaus paveizėjuom žemyn, pamatiem labą daug žmonių. Ek tu pėsti! Tėn kažkas tikrą darės… Mes teims iš dvara riekėm, mojavuom: „Ė, lėpkit nu tų sava arklių!“ O tei šaukė mums atgal: „Ne nelėpsem, ir vidury brastuos arklių nekeisęm… “ Durnelę biški pasiruodė…
Tokie štai įvykiai susiklostė dvidešimtaisiai trečio tūkstantmečio Dievo Perkūno metais Samogitijoje. Bet labiausiai Naisių metraštininkus išgąsdino ne LDK karžygiai, klimpę upės brastoje. Juos nustebino kažkokia visai nauja karališko dvaro žirgų veislė: nedidelio ūgio arkliai labai didelėmis ausimis, kuriuos vėliau žemaičiai praminėm asilais…
Toliau žemaičių metrikoje priduriama:
„ Nu vo… Net ir šitąs laikąs prakurų šventeisiems aukurams netrūka. Žemaitę aisilaikė. Dar biški apie tas Naisių vaiditutes… Atsirado naujų, anos sutėka nešioti malkas aukurams už dyka – savanorystės pagrindu, kitep sakont… Veinu žodžiu, lauža toliau degė, a žmonės toliau gyvena. Vo tep iš tikrųjų bova…“
Beje, garsieji LDK asilai iš Vilniaus, ir dabar tebesigano Kulpės pakrantėje. Jų popoliucija Naisių krašte net padvigubėjo…
