Paskelbta

Praėjusių rinkimų blizgesys ir skurdas.

Pakalbėkim apie kovo 3 d. rinkimus.  Buvau paskirtas stebėtoju vienoje Panevėžio apylinkėje ir vargais negalais atkentėjau didžią dalį būtinojo laiko rinkimų apylinkėje, o paskui dar penkias extra valandas skaičiuojant balsus. Protokolus pasirašėm apie pirmą nakties, o komisija liko toliau skaičiuoti reitingus. Mano apylinkėje dalyvavo apie 40 proc. rinkėjų. Bet viską aptarkim plačiau…

Rinkimų komisija, procedūros ir pan.

Mūsų apylinkės komisijos sudėtis: pirminkė, pavaduotojas, sekretorė ir dar trys eiliniai nariai. Iš viso komisijoje šeši asmenys. Amžiaus vidurkis kokie 55 metai. Pavaduotojo fukcijos neapibrėžtos. Suprask, jeigu, gink Dieve, pirmininkę staiga ištiktų insultas, pavaduotojas lyg ir turėtų perimt pastarosios įgaliojimus. Laimė, sveikatos problemų balsavimo dieną niekam nekyla. Taigi, važiuojam toliau.

Šiek tiek apie funkcijas. Rinkimų dieną pirmininkė su pavaduotoju atsakingi už sklandų balsavimo ir rinkėjų registravimo procesą, o taip pat už balsų suskaičiavimą. Sekretorės pareiga išsiųsti protokolus į Vyriausią rinkimų komisiją. Beje, protokolų užpildymo procesas pilnai kompiuterizuotas. Bet vakarop paaiškėja, jog sekretorė neturi pakankamų kompiuterinių įgūdžių. Nežino, nei koks protokolo užpildymo algoritmas, nei kokia seka ir kur ką reikia rašyti. O pati komisijos pirmininkė apie duomenų suvedimo į VRK sistemą ypatumus neturi žalio supratimo.

Dar šiek tiek apie atlygį komisijai. Pasak pirmininkės, visai komandai rinkiminei kompanijai skiriama maždaug 1600 Eur su visais mokesčiais (ant popieriaus, įskaitant ir Sodrą). Šešiems komisijos nariams į rankas tenka apie du šimtai Eur. Vadovams šiek tiek daugiau, eiliniams – mažiau. Už tuos du šimtus reikia suorganizuoti rinkimų vakarėlį ir kiekvienam komisijos nariui pakviesti vidutiniškai po 400 svečių, įteikiant kvietimą. Sutikit, darbas nepavydėtinas. Spynos laiptinėse, lojantys šunys prie individualių namų durų. Ir taip savaitę –  kiekvieną mielą vakarą. Viena komisijos narė pasigyrė, kad už vasario mėnesio triūsą jai į sąskaitą buvo pravesta nei daug nei mažai – 2 Eurai. Čia į rankas. Kiek ant popieriaus – ji nežino. Kovo mėnesį tikisi reikšmingesnio sąskaitos papilnejimo. Kalbėjau ir su kitais komisijos nariais, visi žegnojosi, jog už šituos grašius daugiau tikrai tokio darbo niekada gyvenime nebesiims. Matysim…

Komisijai rinkimų dieną tenka dirbti kone parą. Už tai iš VRK nemokamai gauna: 500 gr. pakuotę Jacobs kavos, dvi pakuotes arbatos (maišeliuose) bei keletą butelių negazuoto vandens. Kad nemirtų badu ir iki galo išmėžtų rinkėjų balsadėžes,  komisijos nariai patys atsineša užkandžių. Mūsų apylinkės komisijos narių susineštinis balius atrodė maždaug taip: 500 ml. stiklainis marinuotų agurkų, juodos duonos sumuštiniai su sviestu ir servilato dešra bei papjaustytas grižinėliais vytintos dešros šlioselis, o taip pat dėžė pyragaičių su mėsos įdaru. Šitie buvo labai skanūs, beje.

Rinkėjai.

Rinkiminės kampanijos metu dažnai girdėdavau mūsų megapolio rinkėjus šlovinančių kalbų bei epitetų. Pvz. tokių: “Panevėžiečių neapgausi!” arba “Žmonės patys atsirinks!” Ir t.t. ir pan.  Kitaip sakant, buvo kuriamas labai  nuovokaus, labai aktyvaus ir apsisprendusio rinkėjo įvaizdis.

Ką aš iš tikrųjų mačiau savo apylinkėje?

Rinkėjų upės vaga gana sekli. Iki VRK registruoto šlaito viršaus vandeniui toloka.  Tarpais kažkas praveria dambos šliuzą, ir apylinkės patalpa ilgesniam periodui prisipildo balsuotojų. Susidaro net eilė! Aišku, ne tokia kaip Amerikoj per prezidento rinkimus. Bet vis tiek šis tas. Tiesa, didesni ar mažesni antplūdžiai, viską sudėjus,  trunka geras tris valandas. Čia dar su avansu. Po to – vėl  štilis.

Du trečdaliai atėjusių – seni arba labai seni. Arba dar blogiau – prieš laiką pasenę. Jų veidai be išraiškos, akys be ugnies. Visi kažko susirūpinę, tarsi  stovėtų eilėje kardiologo priimamajame. Stebėtojo darbas, kaip žinia, ne pats įdomiausias. Jei rinkimai vyktų kelias dienas iš eilės, iš nuobodulio greit nuvažiuotų stogas. Taigi stoviu ir smalsiai nužiūrinėju Panevėžiečių veidus. Kitaip sakant, išbandau save psichologo asmenyje. Bandau nuspėti kuriai Lietuvai rinkėjas priklauso ir už ką jis balsuos. Arba spėlioju, kas taps miesto ikona ir kuri partija bus kanonizuota ketveriems metams. Bet, kaip jau sakiau, veidai absoliučiai nieko nesako, tad po pusvalandžio metu tą užsiėmimą.

Apie garbaus amžiaus senjorus atskira šneka.  Gavę balsavimo biliotenį, jie iškart pirmiausia subliūkšta ant minkštasuolio. Kurį laiką ilgai ir giliai alsuoja. Atrodo, lyg kokie ilgų distancijų bėgikai po finišo. Trasa įveikta, tik ką daryti toliau? Va čia problema… Man tas senolių aktyvumas per rinkimus, atrodo keistai. Šiek tiek primeną seniai lietuviui įskiepytą paprotį lankyti kapines. Juoba dažnas jau ir nebesusigaudo nei kam tie du beveik vienodi lapeliai, nežino nei kaip žymėti, nei su kuo žymėti, nei kurioj vietoj žymėti.  Logiškai mąstant, būtų geriau, kad  jauni žmonės spręstų, kokios valdžios ir miesto perspektyvos jie norėtų. Bet ne…

O tų jaunų iki trisdešimties žmonių tikrai nedaug.  Nors gal tik taip atrodo, nes jie labai dinamiški, greit užbrauko kryželius ir sumeta savo biuletenius į dėžę.  Tik spėk šaudyti akimis.

Aštuoniolikmečiams VRK yra paruošusi staigmeną. Registracijos metu jiems įteikiama Lietuvos Konstitucija.  Toks pigokas leidimas, sakyčiau.  Visa bėda, kad prie pagrindinio įstatymo šviežiai iškeptam rinkėjui komisijai reikia paduoti ir kažkokį asmenišką sveikinimo lipduką su jo pavarde, o tie lipdukai be jokios sistemos susukti į ritinėlį. Kol pirmininkė ieško, registracijos procesas kelioms minutėms visai sustoja. Eilė nepatenkinta ošia ir piktom akim smaigsto jaunuolius.

Patys įsimintiniausi rinkėjai – iš alaus barų.  Čia, žinoma, kalbu tik apie tikrus Aukštaitijos sostinės alaus barus, kurie non stop be laisvadienių dirba visas septynias dienas per savaitę nuo šešių ryto. Po apšilimo mankštos tų barų rinkėjai balsuoti patraukia nedideliais būreliais. Bet prie apylinkės pastato visada kažko sustoja, visada kažkodėl ilgai ginčijasi. O ką? Išsirinkti miesto valdžią – nėra toks lengvas dalykas…  Paskui būrelis trumpam suyra, ir į apylinkę siunčiamas žvalgas, kuris vėliau pamoja savo draugams kieme. Aišku, jei patalpoje pakankamai saugu. Akylai stebiu juos toliau. Žiūrint iš šalies, tie žmonės menkai skiriasi  nuo kitų. Net gi priešingai, jie atrodo labiau politiškai pasikaustę, bet paėmę į rankas rinkimų biuletenį, kažko iškart supanikuoja, vėl susiburia krūvon. Kyla erzelis. Perdaug viskas sudėtinga tuose VRK popiergaliuose. Komisijos pirmininkė nesėkmingai bando daryti tvarką, kviečia pagalbon stebėtojus. Bet mes nepajudinami. Tuo metu smartfonuose tikrinam  paštą.

Balsų skaičiavimas.

Paskutinės dvi trys valandos tuščioje patalpoje slenka kankinančiai lėtai. Nors stauk. Po šešių apylinkė beveik apmiršta. Ko norėt, juk ne ruduo ir ne bulviakasis koks. Bet valio, pagaliau aštuonios, lekiam užrakinti duris, bet paaiškėja, kad neturim raktų. Komisija skambina sargui, minutės bėga.

Po kurio laiko apsireiškia arkangelas-raktininkas, ir durys sėkmingai užrakinamos. O drauge su jom – ir smegenys. Nes kiek teko matyti laidų per TV,  pirmiausia komisijos paprastai doroja balsadėžę.  Mes kažkodėl visą dėmesį iškart sutelkiam į balsavimo paštu rezultatus. Na, bet pirmininkės nurodymai  juk nekvestionuojami.  Toliau procesas vyksta maždaug taip: visi draugiškai plėšom vokus, paskui susigaudom, kad kiekviename voke turėjo būti įkištas informacinis lapelis su gyvybiškai svarbia rinkėjo informacija, kurią privalu suvesti į VRK e.sistemą. Tada vėl išsišiepę  kapstomės vokų draiskanose ir ieškom tų nelemtų lapelių. O kai galiausiai visu lapelius sužvejojam, pusiau luptą, pusiau neluptą biuletenių krūvą stumiam šalin. Užkniso.  Skaičiuosim vėliau… Dabar jau ardom balsadėžę…

Toliau…

Kol į krūveles tvarkingai dėliojam merų ir partijų balsus, sekretorė su eiliniais komisijos nariais kažko ieško. Vėliau paaiškėja: nesueina kažkokie dienos galai. Pasąmonę persmelkia mintis, o ką mes veikėm dienos pabaigoj, kai žmonių nebuvo.

Prieš vidurnaktį merų bei partijų balsai jau suskaičiuoti,  bet vis dar nesusidėlioja dalyvavusių balsavime rinkėjų statistika. Į klausimą, kada baigsim, iš pirmininkės nuolat girdim tą pačią karalienės Mikaldos pranašystę: „Kai gaidys tris kartus užgiedos…“  Čia toks VRK slengas. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia – iki aušros laiko turim sočiai.

Ir dar. Staiga pirmininkei kyla abejonė, ar protokolus apskritai galėsim užpildyti, nesuskaičiavę reitingo balsų. Beje, kaip juos skaičiuoti, regis, komisija nė nenutuokia. Gal ranka sumušti skaičiavimo mašinėle, o gal kompiuterio programėle. Nors nusišauk.

Vidurnaktį, atsidarom VRK balsavimo rezultatų puslapį. Matom aiškiai: jau daugiau kaip pusė apylinkių atsiuntė protokolus, o pirmumo balsų grafoje tose apylinkėse kiauras nulis. Kaišom viešus duomenis pirmininkei panosėn. Sakom jai:  gal ir mes galėtumėm tą patį padaryt. Galiausiai pirmininkė nusileidžia. Iškviečiamas pagalbos desantas iš apygardos. Bet šitie atvažiuoti žada valandos laikotarpyje. Juk čia ne greitoji pagalba. Niekas nemiršta.

O tuo tarpu vieni geria kavą, kiti rūko.  Rinkimų nugalėtojai ir pralaimėjusieji aiškūs, intrigos nebelieka, tad pauzės išsitęsia į nepakeliamai ilgas valandas. Erzina vadovavimo kompetencijos stoka, subyrėjęs komisijos darbas. Pradedi galvoti, negi VRK nesugeba paruošti nors vieno viešo rekomendacinio you tube filmuko. Apie tai, kokiu eiliškmu ir kaip greičiau suskaičiuoti balsus. Net toks Olegas Šurajevas pilnai galėtų VRK padėti.

Kitą rytą skaitau, kad kažkokioj apylinkėje komisijos pirmininkė išsinešė biuletenius namo. Tiesą sakant visai nesistebiu. Patyrę žmonės, nesutinkantys dirbti už ubagišką atlygį išeina. Prikviečiami nauji žmonės, bet tokiu atveju reikalingos viešos VRK konsultacijos, rekomendacijos. Kažkada, labai seniai man pačiam teko  dalyvauti rinkiminėje komisijoje Sąjūdžio laikais. Nuo tų laikų praėjo bemaž trisdešimt metų, ir niekas iš esmės nepasikeitė. Dirbtinis intelektas, robotizacija ir taip  mūsuose išgirta mechatronika į apylinkes dar neįžengė.

 

Paskelbta

Ar Panevėžio valdžios koridoriuose po rinkimų tikrai skambės vaikų juokas? Kandidatų į Aukštaitijos sostinės merus požiūrio į tradicines šeimos vertybes palyginamoji analizė

Prisimenat kiekvieno paprasto lietuvio ausį švelniai pakutenusią gerb. Premjero prakalbą, neseniai išrėžtą valstiečių suvažiavimo metu apie krykštaujančius prezidentūroje vaikus? Tai va… Mes čia Panevėžy irgi nesam kokie nors apgailėtini žiobarai. Jeigu jau gerb. Premjeras, papūtęs žandus, trenkė kumščiu į stalą ir davė suprast, kad svarbiausiose Marijos žemių institucijose privalo klegėti vaikų juokas, valdiškuose provincijos užkaboriuose nebėra ką daug diskutuoti. Mažesnės masės politikams, bent viena akim stebintiems politinių skersvėjų gravitacijos trendą – čia kaip tas Šv. Tėvo „Urbi et Orbi“.

Taigi, mes vartom Panevėžio politinio elito anketas ir skubam rinkėjams pasiūlyti geriausią opciją. Žiūrim, ką turim.

O turim net 11 VRK patvirtintų iškiliausių pokerio žaidėjų, įsitaisiusių prie apvalaus kortų stalo, kurio centre vietoj įvairiaspalvių žetonų, pinigų banknotų ir panašių niekų – purpurinė Panevėžio mitra. Kortos jau išdalintos, laiminčios mitrą kortų kombinacijos paskelbtos. Tas kombinacijas, kaip jau sakiau, nustatė pats gerb. Premjeras valstiečių suvažiavime ir jas tiesiogiai susiejo su tradicinėmis šeimos vertybėmis. Gerb. Premjero logika tokia: kuo daugiau kandidato šeimoje vaikų, tuo daugiau savivaldybėje bus klegesio.

Kokios perspektyvos šviečia Aukštaitijos sostinei? Ar tikrai miesto koridoriuose po rinkimų skambės vaikų juokas? Kandidatai verčia kortas, o mes nekantriai skaičiuojam. Valetai (berniukai) ir damos (mergelės) mūsų lentelėje personifikuoja pokerio žaidėjų tradicinėje šeimoje (ne kokioje nors partnerystės irštvoje) užgyventus sūnus ir dukteris. Visos kitos kortos bereikšmės.

Laiminčių šį etapą grupelėje matom Raimondą Pankevičių (iš krikščioniškos demokratijos partijos) bei Rimantą Petukauską (tvarka & teisingumas). Jei minėtiems žaidėjams sėkmingai susiklostys rinkimų finišas, net šalčiausius savivaldybės rūsius sušildys vaikų klegesys. Statistikai seniai yra paskaičiavę: tam, kad neišdžiūtų tautos upelis, vidutinis minimalus šeimos gimstamumo rodiklis turi sudaryti  bent 2,11 vaiko. Kitaip sakant, lentelės lyderiai statistikų normatyvą vykdo 142 proc. Puikus rezultatas, šaunuoliai, vyrai!

Nedaug nuo lyderių atsilieka dar penki kandidatai. Tai Povilas Urbšys iš visuomeninio komiteto “Kurkime jaukų miestą kartu”, Socialdemokratas Ramūnas Vyžintas, Tėvynės sąjungos atstovė Indiana Jones Grigienė, socdarbietis Petras Narkevičius, o taipogi vastiečių pokerio partijos klubo narys Kęstutis Lukoševičius. Iki statistinio gimstamumo minimo visiems jiems pritrūko vos 11 procentinių punktų.

Šiek tiek žemiau gerb. Premjero nubrėžtos vaikų krykštavimo vaterlinijos atsidūrė žaliųjų klubą atstovaujanti Gema Umbrasienė bei liberalas Valdemaras Jakštas. Statistinis minimalus gimstamumo normatyvas pastarųjų dviejų kandidatų vykdomas vos 47,3 proc. Silpnokai… Kita vertus, bet kuriame garbingame viešame pasistumdyme yra tiek nugalėtojai, tiek ir pralaimėjusieji.  Lentelės autsaideriams tikrai nederėtų iškart nukabinti nosies. Na, bus viena piensiurbe gerkle daugiau ar mažiau! Panevėžio savivaldybė  nuo to nesugrius…

Šitoje vietoje jau ir galėtume padėti labai riebų tašką, jeigu ne tie dar du neaptarti žaidėjai, kurie savo VRK anketose apskritai neatvertė savo kortų ir piktybiškai gadina mums visą rinkimų statistiką.

Apie ponią iš Darbo partijos korektiškai patylėsim. Ko iš jos norėt? Politikos naujokė ir pan.  Bet kad taip neatsakingai elgtųsi rinkiminės kompanijos superheavy starship Rytis Mykolas Račkauskas iš visuomeninio rinkimų komiteto “Atsinaujinantis Panevėžys”… Neįtikėtina!

Regis, mums yra linkęs pritarti net ilgametis šio kandidato bendražygis, Juros periodo  politikos dinozauras Povilas Urbšys iš visuomeninio judėjimo “Už jaukų miestą KARTU”.

“Pala pala, Ryti Mykolai! Juk ne Asilą ar lietuvišką Durnių mes visi čia žaidžiam!” – netekęs kantrybės, sušunka šis krištolinės sąžinės žmogus. – “Jei jau įsispraudei tarp geriausių Panevėžio pokerio žaidėjų, rodyk kortas arba marš nuo stalo!” Ir dar… Pasak P.Urbšio, visi kandidatų vaikai turėtų būti traktuojami kaip didelės vertės turtas, o dėl to privalo būti deklaruojami, o dėl to – informacijos apie vaikus VRK anketose slėpimas prilygsta itin didelio nedeklaruoto turto vertės slėpimui. Tobulai pasakyta! Sutinkat? Tai va…

O mes, Panevėžio “apačių” sirgaliai, vis dar toliau sėdim šalia dešimtmečius netvarkytos stoties – kokioj nors Špunkoj arba Drunken Horse Pub  Respublikos gatvėje ir azartiškai milžiniškuose ekranuose stebim non stop valdžios pokerio transliaciją. Keptą kasdieninę mūsų duoną su česnaku bei sūriu tuoj pat burnoje švariai nuplaunam alum. Audringai pakylam nuo suolų ir šūksniais palydim kiekvieną ant stalo iškritusią kurio nors  kandidato kortų kombinaciją, kurio nors žaidėjo neįtikėtiną blefą ar tiesiog gražų rinkimų pokerio bloką. O po varžybų tuščiom gatvėm savo senutėliais BMW vidurnaktį vėl skubam namo, aplenkdami automobiliams mirtinas įgriuvas asfalte, kažkodėl pažymėtas plakatais „Panevėžys atsinaujina“.  Prieš nugrimztant lovon, aišku dar tenka išklausyti iš tradicinės šeimos santykių kylančių tradicinių priekaištų dėl česnako kvapo burnoje. Bet čia kaip malda prieš miegą.  Juoba, tuoj išauš nauja eilinė darbo diena. Lyg koks nesibaigiantis prakeiksmas…

 

 

 

 

Paskelbta

Kokias užsienio kalbas moka kandidatai į Panevėžio miesto merus.

Lentelėje pateikiu pretendentų į Panevėžio miesto merus užsienio kalbų mokėjimą. Duomenis imu iš VRK anketų. Žinoma, aš – ne respublikos prezidentas. Neturiu galių natūroje patikrinti, kiek jie tas kalbas iš tiesų moka.

Taigi, iš viso Panevėžio rinkimų krepšyje dabar turim net 11  ant kraiko laikomų linksmų merų kiaušinių.  Kai jie išsiris,  lengviausiai visiems seksis susikalbėti rusiškai. Iš VRK patvirtinto sąrašo, rusų kalbos nemoka tik Darbo partijos kandidatė Sandra Jakštienė. Va čia mes ir matom didelį minėtos kandidatės trūkumą. Tarkim, mūsų nedraugiška kaimynė užpuola Lietuvą. Kas tada? Penkto pagal dydį miesto merė su žaliaisiais žmogeliukais bendraus gestais? Negerai taip… Juk miestas patirs reputacinių nuostolių.

Anglų kalbos gebėjimai pagal populiarumą šiame šiltame merų kiaušinių inkubatoriuje stiebiasi ne mažiau garbingoje antroje vietoje. Čia galime trumpam atsidusti ir pasidžiaugti. Esam žiniasklaidos iki soties prišerti visokių istorijų, kaip aukščiausio rango Lietuvos pareigūnai neišstena kelių frazių. Laimė, tokių problemų Panevėžy nekils. Angliškai nekalba tik valstietis K.Lukoševičius, liberalas V. Jakštas su Socialdemokratu darbiečiu P.Narkevičiumi, o taipogi krikčioniškosios demokratijos partijos lyderis R.Pankevičius. Visi likę 7 kandidatai English nurodė kaip pagrindinę, geriausiai įvaldytą užsienio kalbą. Su kuo ir sveikinu prie inkubaroriaus besibūriuojančius Aukštaitijos sostinės rinkėjus.

O‘k, bet tarkim staiga įvyksta kietas BREXIT?  Kas tada? Anglų kalbos mokėjimo reikalingumas juk iškart žiuožia į dugną?

Nenusiminkit, mielieji, Panevėžį nebent sugriaus žąsys. Perfrazuoju išminčiaus Ekleziasto žodžius: „Vieni kiaušiniai krepšyje pamėlynuoja, kiti parausta, bet saulė taipogi teka, ir žemė tveria per amžius…“

Kitaip sakant, tuščios vietos šioje Marijos žemelėje nebūna. Vieniems kandidatams aišku gyvenimas pasunkės, tačiau kitiems išauš šlovės akimirka. Štai pvz. konservatorė Indiana Grigienė, liberalas V.Jakštas bei krikščioniskosios demokratijos partijos lyderis R.Pankevičius kalba vokiškai. Prašau visus inkubatoriaus sekėjus į tai atkreipti dėmesį. Nors aš pats tokiu atveju privalumą teikčiau socdemų darbo partijos lyderiui P.Narkevičiui. Jis vienintelis iš šio viso margo kandidatų pulkelio puikiai šprechina prancūziškai.

Ir pabaigai šiek tiek apie lenkų kalbą. Šiuo metu abiejų tautų Respublikos atkūrimas – dar mažai tikėtinas. Na bet ko pasaulyje nebūna… Ir jeigu taip vis dėlto nutiktų ir Lietuva įsilietų į broliškos Lenkijos glėbį, nepakeičiamais galėtų tapti  1-u ir 11-u VRK raudonai baltu spaudu pažymėti inkubatoriaus kiaušiniai.

Suma summarum:

Mūsų didžiausi poliglotai (mokas tris užsienio kalbas): R.Petukauskas (Tvarka & teisingumas), R.M.Račkauskas („Atsinaujinantis Panevėžys“), Indiana Grigienė (TS konservatoriai)

Mūsų vidutiniokai (moka tik dvi užsienio kalbas): R.Vyžintas, G.Umbrasienė, P.Narkevičius, V.Jakštas, R.Pankevičius, P.Urbšys

Silpnesni kandidatai (moka vos vieną užsienio kalbelę): S.Jakštienė, K.Lukoševičius.

 

 

Paskelbta

KODĖL ŠIAULIAI YRA SAUGESNIS MIESTAS UŽ PANEVĖŽĮ.

Tie, kurie vis dar naudojasi  Aukštaitijos sostinės viešojo miesto transporto infrastruktūra, veikiausiai jau įvertino Panevėžyje pateikiamą informaciją apie miesto autobusų maršrutų laiką.

O tie, kas  ir toliau šventadieniais tebevarinėja tuščiomis gatvėmis su savo nudroštu BMW, kad susigaudytų situacijoje, lai pažiūri į apačioje įkeltą nuotrauką:

Paaiškinu, kas joje negerai. Nuotraukų triptike – ta pati autobuso stotelė Aukštaitijos sostinės Projektuotojų gatvėje. Fotografuota skirtingais rakursais ir skirtingu paros metu. Atkreipkite dėmesį: stotelės žymėjimo stulpas Panevėžy įmūrytas vidury šaligatvio – aktyviausioje pėsčiųjų zonoje. O dabar įsivaizduokime, kad tuo šaligatviu skrieja koks nors dviratininkas. Baisu pagalvoti! Nors čia tik ką prieš kelis metus  šaligatvis išklotas naujomis trinkelėmis, kitaip sakant, įkasta pinigų į žemę pinigų nežinia kiek.

Ir dar. Galvos aukštyje pėsčiųjų eismo kryptimi pritvirtinta metalinė lentelė su autobusų tvarkaraščiu. Tamsiau paros metu ir, esant silpnam gatvių apšvietimui, metalinės lentelės beveik nematyti. Maximos savininkai šia proga parašytų: „Ne apie viską pagalvota.“ Sutinkat? Juk užsisvajojęs pėstysis lengvai gali persiskelti kaktą. Apie dviratininką nė nekalbu.

O dabar keliaujam į saulės nutviekstą Saulės miestą. Netoli juk… Šiauliai irgi išsidėstę šiaurės Lietuvoje, irgi pretenduoja į megapolio statusą… Taigi, vėl tas pats: lyginam informaciją apie autobusų maršrutų laiką ir žymėjimą (prikabinu nuotrauką):

Tai va. Jaučiat skirtumą? Ant autobusų stotelės stulpų Šiauliuose (beje, panašiai kaip ir Vilniuje) užmauti plastikiniai ritinėliai su keičiama autobusų maršruto informacija. Patys stulpai įtvirtinti šalia pėsčiųjų zonos, naktį į juos neatsitrenksi. Dar vienas privalumas: Šiauliuose gerai matom autobusų maršrutų žemėlapį, maršrutų susikirtimo stoteles, ko nė su žiburiu nerasi Aukštaitijos sostinėje.

Vienu žodžiu, visai kitokia informacijos pateikimo kultūra ir visai kitoks požiūris.

Paskelbta

Apie bulvių asortimento bei kainų skirtumus Maskvoje ir Aukštaitijos sostinėje.

2018 metų paskutinę gruodžio savaitę Baltarusijos prezidentas A. Lukašenko  atidarė naują daržovių parduotuvę Kremliuje. Tiesa, Rusija – ne Lietuva. Pardavimo mastai kitokie. Nesulyginami! Todėl čia bulvės parduodamos stambesnėmis pakuotėmis. Panašiai kaip mūsiškiame Lidl parduotuvių tinkle.

Parduotuvės atidarymo akimirkos:

Kremliuje galima įsigyti net keturių bulvių veislių. Atkreipkite dėmesį ir į maišus. Ateina naujos mados, ponai! Visi maišai markiruoti! Visos bulvės elitinės! Išaugintos Aleksandrijos kaimelyje netoli Mogiliovo, asmeniniame paties Aleksandro Lukašenkos ūkyje.  Etiketėse ant maišų nurodyta bulvių rūšis ir jos panaudojimo tinkamiausias būdas. Pvz., parduodamos bulvės blynams, bulvės košei, bulvės kepimui ar virimui. Esat Panevėžyje matę kažką panašaus?

Bulvių asortimentas Maskvoje:

O dabar grįžkim trumpam į namus. Visi žino, kad Aukštaitijos sostinė – irgi bulvių kraštas. Ta proga apsilankėm Panevėžio parduotuvėje Maxima (Klaipėdos g. 103). Mus domino koks bulvių pasirinkimas Aukštaitijos sostinėje.

Bulvių asortimentas bei kainos Panevėžyje:

Apžvelkim rezultatus.

Panevėžyje eilinę popietę po švenčių randam tik trijų rūšių bulves:  „Laura“,  „Gala“  bei kruopščiai nuplautas bulves „Linkėjimai iš kaimo“. Taigi, titulai titulais (Žemdirbių kraštas! Lietuvos aruodas! –  ir t.t. ir pan.), bet eilinio statistinio panevėžiečio virtuvei bulvių pasirinkimas mažesnis nei Kremliuje. Ir dar. Maximos tinkle žiauriai trūksta informacijos. Tarkim, eilinis panevėžietis keps blynus. Kokias buves jam dėti į krepšelį: plautas „Linkėjimai iš kaimo“ už 0,69 Eur/kg ar pačias pigiausias – „Gala“ po 0,25 Eur/kg. Sutikit, vartotojui pasirinkti nelengva.

Kita vertus, ne viskas taip blogai. Turime ir mes čia pas save kuo pasididžiuoti. Aukštaitijos sostinės prekybos tinkluose bulvių kainos mažesnės nei Maskvoje. Maximos bulvių kainas matom nuotraukoje. Intervalas nuo 0,25 Eur/kg iki 0,69 Eur/kg. O kiek kainuoja jo ekscelencijos kaimyninės šalies prezidento A.Lukošenko bulvių kilogramas Kremliuje?

Darom prielaidą, kad drobinis bulvių maišas Maskvos parduotuvėje sveria maždaug 50 kg. Tada keturi maišai sudarys apie 200 kg. Žinom, jog prezidentas A.Lukašenko už bulves iš Maskvos prašo 2 mlrd. USD nuolaidų už naftos produktų pardavimą. Taigi, baltarusiškų blynų keptuvė V. Putinui kainuos apie 10 mln.USD, o vienas blynas apie 2 mln. USD. Neskaičiuojant aliejaus, miltų ir kitų papildų.

 

 

 

 

 

Paskelbta

APIE PALŪKANŲ NORMAS BŪSTO PASKOLOMS IR APIE TAI, KO JUMS NEPASAKYS BANKININKAI.

Pradžiai šiek tiek apie palūkanas apskritai…

Panašu, jog šiuo metu Aukštaitijos sostinėje užaugo nauja karta žmonių, kuriems būsto įsigijimo kaštų su banko paskola paradigma paremta 2 proc. metine palūkanų kaina rinkoje. Tie jauni panevėžiečiai kintamą palūkanų dedamąją (bazinę ECB palūkanų normą Euribor), kuri pastaruosius penkerius metus nuolat sukiojosi kažkur apie 0 %, jau ima pamažu traktuoti kaip kokią universalią Planko konstantą.

Tam, kad šitie jauni optimistai pagaliau suvoktų savo mąstymo ribas bei rinkoje tvyrančias rizikas, primenu: USD bazinė palūkanų norma po naujų metų auga iki 2,5 proc. Ir jau tada pateikiu linijinio paskolos metodu paremtą paskolos pabrangimo schemą, jei Euribor norma irgi patrauktų nuo dugno ir skolinimosi kaina Lietuvoje staiga imtų brangti:

Palūkanų istoriniai duomenys.

Kaip keitėsi  būsto paskolos sutartyse populiariai naudojamos Euribor 3 mėn., 6 mėn., 12 mėn. palūkanos po Euro įvedimo? Pabandysiu atverti panevėžiečiams istorijos skrynią. Lentelės dešinėjė pusėje stebime kasmetinį palūkanų normos pokytį pirmą darbo dieną po Naujų metų.

Kaip matom iš lentelės duomenų, jeigu žirklėmis nukirptumėme paskutinį šešerių metų laikotarpį, Eurlibor vidurkis  sudaro apie 3 proc. + banko marža.

Taigi, turim beveik du dešimtmečius trunkančią Europos centrinio banko palūkanų istoriją. Kaip žinia, Euras buvo sėkmingai įvestas 1999 m. pradžioje. Kad turėtume dar platesnį vaizdą ir galėtumėm vertinti dar senesnį 10-ies  metų laikotarpį, mums pilnai tiks Vokietijos Markės istorinis Libor.

Eiliniams Lietuvos piliečiams kalbėti apie 20-ties ar 30-ties metų termino paskolos pabrangimą sudėtinga. Juk išėjom iš sovietmečio, žiauriai nuvertėjo Rublis, paskui buvo Vagnorkės ir tik vėliau įsivedėm Litą. Kai 2007 m. turto vertė šovė į viršų, daugelis tautiečių pardavė ir paskolą, ir turtą. Net ir po Euro įvedimo, nors Litas prie Euro buvo standžiai pririštas, šių dviejų valiutų Libor (bazinė palūkanų norma) skyrėsi kaip diena ir naktis. O dabar pabadykim atsiriboti nuo specifinės lietuviškos patirties. Įsivaizduokim, kad jūs esat sumautas vokietis. Tarkim, jūs gyvenot ir pirkot būstą kokiame nors sumautam Berlyne ir ten sudarėt 100 tūkst. Eurų banko paskolos sutartį.

Nagrinėsim du variantus. Vienu atveju paskolos sandoris buvo sudarytas 1987 sausio 1 d. trisdešimties metų laikotarpiui, kitu – 1997 sausio 1 d. dvidešimties metų laikotarpiui. Abiem atvejais –  linijinis paskolos grąžinimo būdas. Banko palūkanos skaičiuojamos pagal formulę: banko marža 1,5 proc.+ 1 year Eurlibor (senesniais periodais – bazinė Vokietijos Markės bazinė palūkanų norma DEMLibor). Abiem atvejais skaičiavimuose pritaikyta istorinė EurLibor (DEMLibor) kaina.

Ką rodo šio uždavinio aritmetika?

1 variantas. Paskola trisdešimčiai metų. Paėmėt 1987 sausio 1 d. 100000 Eur. (DEM ekvivalentu), 2018 sausio 1 d. grąžinot paskolą ir sumokėjot palūkanų: viso  196137 Eur. Paskola pabrango bemaž dvigubai. Kritiniai laikotarpiai: 1990-1993 m., kai per metus reikėdavo grąžinti 2770 Eurų paskolos + beveik 10000 Eurų palūkanų kasmet.

2 variantas. Paskola dvidešimčiai metų. Paėmėt 1997 sausio 1 d. (DEM ekvivalentu) 100000 Eurų, 2018 sausio 1 d.  sumokėjot (su paskola) 144137 Eurų. Paskola pabrango 44 proc.

 

Taigi… Bet gal čia nieko baisaus? Juk pinigai irgi nuvertėja?

Kiek per mūsų nagrinėjamą laikotarpį nuvertėjo pinigai?

Kiekvienas yra girdėjęs apie infliaciją. Tiesa, tūlas panevėžietis yra šventai įtikėjęs šventom Lietuvos valdžios pasakom, jog inliaciją sukelia nedori prekybininkai, siekdami apiplėšti žmones ir susikrauti pelno. Taipogi eilinis Aukštaitijos sostinės gyventojas gerai žino, kad teisėtai išrinkta Lietuvos valdžia aršiai kovoja su didelėmis kainomis, o kartais, kad apgintų paprastą žmogų nuo verslininkų godumo, net griebiasi visokių vaučerių.

Iš tikro, bet kuriai valdžiai infliacija irgi labai naudinga. Mokesčių pavidalu suplaukia į biudžetą daugiau pinigų, nuvertėja anksčiau prisiimti tarpvalstybiniai bei vidaus įsipareigojimai ir pan.

Kitaip sakant, infliacija patinka valdžiai (nors ji niekada to nepripažins), bet nepatinka liaudžiai. Kalbu ne apie lietuvišką valdžią, bet valdžią globaliam pasauly apskritai. Kad išlaikytų naudos ir nepasitenkinimo balansą, šalių centriniai bankai (mūsų atveju – Europos centrinis bankas) stengiasi infliaciją tos liaudies akyse palaikyti padorumo ribose, nors ir ne visada jiems tai pavyksta.

O dabar – prie reikalo. Mūsų pavyzdžiuose vokietis ėmė banko paskolą 20-čiai ir 30-čiai metų. Internete nesunkiai galima susirasti, kiek per tuos laikotarpius nuvertėjo pinigai dėl infliacijos. Arba, kiek galėjo per tuos du laikotarpius pabrangti būstas.

20 m. trukmės paskola 100000 Eurų ekvivalentu. Apačioje prisegu lentelę iš interneto ir skubu paaiškinti, kas ten pavaizduota. Jei esat girdėję pasakymą: „Kas anksčiau kainavo Litą, dabar kainuoja Eurą“ – manau, nesunkiai susigaudysit. Vienu žodžiu, lentelės viršuje matyti du raudonai pabraukti skaičiai. Tik nepagalvokit, jog jūsų banke ar kišenėje laikomi 100000 Eurų stebuklingai patapo 140663 Eurais. Banke jūsų pinigai veikiausiai mažai tesikeitė, gal net sumažėjo, net jeigu nė cento iš tų kruvinai uždirbtų santaupų neišleidote. Esminė lentelės žinutė tokia: šiuo metu įsigyjamas krepšelis prekių, paslaugų bei turto už 140663 Eurų, prieš dvidešimt metų jums būtų kainavęs tik 100000 Eurų.

Kitaip sakant, per laikotarpį pinigai nuvertėjo apie 40 proc., o kartu su jais ir prieš dvidešimt metų vokietuko paimta būsto paskola.  Mūsų pavyzdyje, paremtame istorine Libor kaina, tūlas berlynietis per dvidešimt metų sumokėjo 44 tūkst. Eurų palūkanų, o jo turtas pabrango 40 tūkst. Eurų. Kitaip sakant, nieko labai neprarado.

 30 m. trukmės paskola 100000 Eurų ekvivalentu. Čia šiek tiek sudėtingiau, nes Euro iki 1999 dar nebuvo. Bet gal palyginimui tiks JAV doleris?

Iš žemiau pateiktos lentelės matyti, kad JAV doleris nuvertėjo daugiau nei dvigubai, dabartinis doleris beturi 46,3 proc. prieš trisdešimt metų turėtos vertės (100000/215774 x 100). Mūsų pavyzdyje berlynietis grąžino paskolą 100000 Eurų, plius sumokėjo sutarties palūkanų 96137 Eurų.

Apibendrinimai ir išvados.

Taigi, išsiaiškinom, kad šlubas vokietukas, pirkęs būstą Vokietijos sostinėje,  abiem atvejais nieko neprarado, nes, nuvertėjus pinigų vertei, jo būstas veikiausiai pabrango.

Pabrango būstas ir Aukštaitijos sostinėje, nors tas pabrangimas pastaruosius du tris dešimtmečius labiau sietinas su valiutų vertės pokyčiais,  nacionalinės valiutos kaitaliojimu, ekonomikos skrydžiu nuo pasiekto kadaise dugno ir pan.

Ar nuvertėjant pinigams, o drauge – brangstant paskolų kainai, būsto kainų ir infliacijos lygis Panevėžyje ateityje išlaikys trapią pusiausvyrą? Šitoj vietoj nebūčiau labai didelis optimistas.

O dabar kiti pašaliečio patarimai.

Kai pasirašote su banku paskolos sutartį 20-čiai ar 30-čiai metų, bent vieną akimirką prisiminkit: tai beveik visas jūsų likęs suknistas gyvenimas.

Tarkim, jūs esat užkietėjęs viengungis ir tvirtai žinote: niekas niekada nesudaužys  jūsų širdies. Gyvensite vienas iki gilios senatvės. O todėl ketinate įsigyti kuklų 1-2 kambarių butą 1970-1990 m. statybos daugiabutyje.  Ką gi, sveikinu priėmus svarbų sprendimą. Bet tokiu atveju bent jau trumpam susimąstykite, kaip jūsų daugiabutis atrodys po keliasdešimties metų. Prisiminkit, jog tokių namų projektinis eksploatavomo amžius 25 metai. Kokia bus jo kaina?

Kitas variantas. Esat vedęs/vedusi, labai mylit vaikus, o dėl to planuojate auginti daugiavaikę šeimą. Svajojate nusipirkti ar statyti individualų namą. Ką gi, irgi sveikinu. Kita vertus, pasižiūrėkit kas darosi “Rožyne“,  anuometiniame Panevėžio Silicio slėnio Santa Clara atitinkmenyje. Skubu priminti, jog individualūs namai ypač greit sensta – tiek morališkai, tiek technogiškai. O dabar įsivaizduokim, kad panašus vaizdas po kažkiek metų vyraus Staniūnūų gyvenvietėje, Molainių gyvenvietėje ir t.t.  Seni žmonės, seni namai…  Kokia bus jų vertė? Vaikai išvažiuos, paliks jus vienus. Ar tikrai sugebėsit parduoti savo būstą gera kaina jauniems ateities bendramiestiečiams – štai kur klausimas.

Dar įvertinkit, kad kiekvienais metais apie 500 jaunų žmonių palieka Panevėžį ir beveik tiek pat numiršta. Viso Panevėžys vidutiniškai netenka 1000 gyventojų. Dėl to, po dvidešimt ar tisdešimt metų iš dabar Statistikos Departamento skelbiamo gyventojų skaičiaus (~88000 gyventojų) minusuokim 20-30 tūkst. ir pagalvokim, kaip tas gyventojų sumažėjimas paveiks Aukštaitijos sostinės NT rinką.

Kad ir kaip nepopuliariai šiuo metu beskambėtų kalbos apie būsto nuomą, atsiminkite, nuomos sutartis nesupančioja jūsų ir suteiks laisvės ateityje.

Ir lai Dievas telaimina jūsų banko paskolas.