Garbės žodis, tikrai nealpstu ekstazėje, kai mane patį prispaudžia reikalas plačiau pravert piniginę. Apie smulkias sumas nė nekalbu – juk pas mus Euras! Bet kai kažkoks stileiva, užsimaukšlinęs statybininko šalmą ant galvos, pareikalauja iš miesto už savo paslaugas kone dešimt gabalų ir dar pamerkia akį… Eina šikt! Net atsilošiu… O jis pats dar aiškina, kad čia esą labai maža kaina. Tikriausiai galvoja, kad mes kokie nors lochų lochai!
Prisipažinsiu, esu tik statistinis Aukštaitijos megapolio gyventojas. Megapolio, kuriame ne tik jaunos mergos augina kasas. Tokia mūsų mieste prieš kelis metus įsivyravo aukštoji mada. Štai net šio megapolio meras augina kasą! Kita vertus, nuo to visuotinio plaukų pynimo vajaus man jokios naudos. Daugiau algos niekas nemoka.
Kam dar neaišku, gaunu vidutinį Statistikos Departamento to megapolio skelbiamą atlyginimą – tai maždaug 67o eurų į rankas. Valdžios suvestinėse mano alga apauga visokiais mokesčiais ir patampa 850 Eurų. Jei neužmiršot aritmetikos, iš didesnio skaitmens atėmę mažesnį, gausit penktadalį gabalo, iš kurio maždaug pusė kiekvieną mėnesį nubyra miesto biudžetui. Per metus susikaupia nemenka sumelė! Ir keliauja jinai ne į kokius tamsius užkaborius. Megapolio atsinaujinimui! Taip skelbia pašvęstieji su kaselėmis.
Žinoma, ne visiems Aukštaitijos sostinės mirtingiesiems lemta įsikišt kišenėn net ir tą statistinį, darbdavių nučiulptą vidurkį. Mieste sočiai rasit didesnių ubagų už mane, šiukštu skųstis. O kai pasižiūriu į viešas suvestines, net kakta rasoja. Štai, pavyzdžiui, tas gudročius, kuris vienu akies mirktelėjimu atsiriekė iš miesto dešimt gabalų, savo darbuotojams vidutiniškai moka po 460 eurų ant popieriaus arba po 402 eurus į rankas, o megapolio atsinaujinimui per person skiria nei daug nei mažai: lygiai 16 Eurų!
Jau matau, kaip įpykę kuždasi miesto teisuoliai – kaip čia dabar? Bet aš galvoju kitaip. Et… Vis dėlto kokią didelę galvą reikia turėt, kad eitum į valdžią! Juk viskas daroma dėl paprastų žmonių, apie viską pagalvota. Antraip to stileivos įmonės darbuotojai nesulauktų šviežių bulvių. Pastiptų badu.
O dabar jau pamažu keliauju prie įdomiausios savo pasakojimo dalies. Ar prisimenat pasaką apie auksaplaukę princesę? Jos tėvas ilgą laiką viešai skelbė liaudžiai antikorupcines dorovingo gyvenimo idėjas ir dėl to radikalaus nupindėjimo užrakino savo dukrą pilies bokšte? Tam, kad visokie lochai pirma laiko nesusuktų princesei galvos… Bet auksaspalvė irgi buvo ne pėsčia. Per tris įkalinimo metus pana užsiaugino kasą. Nakčia nuleisdavo ją žemėn ir pro langelį įsitempdavo jaunikaičius. Vėliau pilies šeimininkas savo dukros išsižadėjo.
Kai kam iš jūsų veikiausiai toptelės mintis, kurių velnių aš jums visokias pasakas seku. Tai štai… Kartą mano ausis pasiekė gandas, kad ir mūsų megapolio valdžios pastate naktimis slapčia tyliai praveriamas langas, kad iš ten liaudžiai numetama kasa, o tas vikruolis, kuris pirmas įsiropščia į bokštą, tampa mažos vertės viešojo konkurso nugalėtoju.
Taigi, atėjau dar prieš vidurnaktį. Maniau, prisirinks minia žmonių ir pan. Nieko panašaus – prie bokšto nė vieno žmogaus. Neapsikentęs vienatvės net paūbavau…
Laukiau kelias valandas. Paskui susigėdau dėl savo patiklumo. Maža, ką žmonės prišneka. O tada žiūriu – stileiva ateina. Tas su statybininko šalmu, kuris merkė akį už dešimt gabalų. Ir iškart bokšte užsižiebė šviesa, ir iškart prasivėrė langas. O tam stileivai prie pat nosies kasa nusileido. Palauk, šmiki, šūktelėjau jam. Juk ir kiti žmonės laukia. Turėk padorumo, čia gyva eilė! Bet jis iškart labai vikriai užsiropštė į bokštą… Ir tu jam papūsk.
Bokšte ilgai degė šviesa. Nusibodo laukti, tad pėsčias patraukiau namo. Grįžau labai susikrimtęs. Iškart griebiau savo smartfoną ir paguglinau – staiga man atsivėrė akys. Pasirodo, to stileivos įmonė laimi ko ne visus mažuosius miesto valdžios įstaigų skelbiamus konkursus. Per tris su puse metų stileiva jau 38 kartus į bokštą ropštėsi… Jei kiekvieno konkurso kaina bent dešimt gabalų… Mokat skaičiuot?
O paskui nusiraminau. Pasvarsčiau, kaži ar tikrai būčiau pajėgęs taip vikriai sliuogti kasa kaip tas stileiva. Pūsles, sūneli, pirma pratrink! O kas, jei kasa būtų išslydusi iš delnų? Gulėčiau dabar bejėgis pačiame megapolio centre ant grindinio kaip šlapia višta. Visi praeidami tyčiotųsi… Ar man to tikrai reikia?
Atsikemšu butelį alaus ir stoviu prie veidrodžio. Kūrį laiką žiūriu į save, tada nusišypsau. Atvaizdas veidrodyje irgi šypsosi. Pamerkiu tam kitam veidrodyje akį, pakeliu butelį prie lūpų ir garsiai sakau: už atsinaujinimą!
